2015/05/09

Kill Your Darlings arba Kaip Įsimylėjau Kavos ir Cigarečių Kartą


pasirinkau šitą filmą gana atmestinai, iš esmės dėl Dane DeHaan ir Daniel Radcliffe. pastarajam šitas filmas vienas pirmųjų po Hario Poterio serijos. nors IMDb reitingas pusėtinas, filmas pakeitė visą požiūrį į literatūrą, gyvenimą menu ir iš esmės kūrybą. jei sudarinėčiau didžiausią įtaką padariusių filmų dešimtuką, šitas tikrai patektų.

tai istorinis/biografinis filmas, drama apie Beat kartos įkūrėjus, kartos apie kurią nieko absoliučiai nežinojau vien dėl siauro požiūrio, nacionalistinių įsitikinimų literatūros mokytojos, kuri nemato toliau Maironio. taigi, Alanas Ginsbergas, poeto sūnus, priimamas į Kolumbijos universitetą, kur susipažįsta su Lusjenu Karu ir pasineria į tikresnį, aštresnį gyvenimą. barai ir džiazas getuose, kas tada buvo nepriimtina, cigaretės, benzedrinas, dar daugiau cigarečių, nauji žmonės, rašytojai, kūrėjai, menininkai - Viljamas Barousas, Džekas Keruakas. visi jie imasi kurti kažką, "naują viziją", laužo taisykles. maištauja, bet ne trokšdami dėmesio, o todėl, kad jie tokie - nebenorintys gyventi pagal taisykles ir normas, nustatytas seniai ir jiems nepriimtinas. jie eina savo keliu, sukeldami revoliuciją tiek literatūroje, tiek socialinėje kasdienybėje.

tuo pačiu tai ir istorija apie priklausomybę nuo kito žmogaus. meilę, bet tuo pačiu neapykantą. vieną kartą pamilus, kelio atgal nebėra. "Nužudyk savo mylimuosius" (William Faulkner) - literatūrinis posakis, reiškiantis, kad rašant lengva prisirišti prie mėgstamiausių veikėjų ir taip pripildyti savo kūrinį klišėmis, todėl geriausia nužudyti savo mylimiausius veikėjus (ar kažkas panašaus). filme šitas posakis panaudojamas tiesiogiai.

ta atmosfera, tos idėjos. šitie žmonės nusprendė, kad gana elgtis taip, kaip įprasta ir nustatyta, kad gana nepaisant savų norų prisitaikyti prie normų. gana sekti "protėvių keliais" ir pasitikėti seniai išbandytais metodais, jie norėjo gyventi patys, nepriklausomi, laisvi ir tikri. didysis Beat trejetukas - A.Ginsbergas, Dž. Keruakas ir V. Barousas pradėjo nuo literatūros normų laužymo. atsisakė rimo eilėraščiuose, rašė vulgariais žodžiais, gyvai ir nuoširdžiai, jie vengė ryškaus redagavimo ir išpuoselėtos kalbos. keisdami literatūrą šitie maištininkai pakeitė visuomenę - daugybę žmonių iš jų tyčiojosi, bet buvo ir tokių, kurie išdrįso prisidėti, kurie sutiko su naujomis idėjomis, kurie irgi spjovė į stereotipus. griovė konformistiškus ir materialistiškus to meto JAV visuomenės įsitikinimus, kėlė viršun anarchizmą, žodžio laisvę ir toleranciją, niekino apsimetinėjimą ir pasisakė už tikrumą ir nuoširdumą, net jei jie ir nėra gražūs žodžiai.

I am not one of those weak-spirited, sappy Americans who want to be liked by all the people around them. I don't care if people hate my guts; I assume most of them do. The important question is whether they are in a position to do anything about it. My affections, being concentrated over a few people, are not spread all over Hell in a vile attempt to placate sulky, worthless shits.
(W. Burroughs)

idealistai svajotojai, nuoširdūs, visiškai laisvi, drąsūs ir rizikuojantys maištautojai - šitie žmonės norėjo gyventi ir gyveno. jų užsidegimas, madness to live (Keruakas) įkvepia. šitų žmonių gyvenimai, palyginus su to meto visuomene, buvo lyg gilus gilus įkvėpimas iki pat plaučių dugno, kol visi kiti aplink trūkčiojamai alsuoja užsidengę burnas ir nosis susmirdusiais skudurėliais. nedaug kas pasikeitė nuo penkto - šešto dešimtmečio, pasikeitė tik pakuotė, išorinis dizainas. apsižvalgau ir pagalvoju, ar kas nors čia žino, ką reiškia gyventi? ar drįstų sėdėti kažkokiam neaiškiam bare ir iš širdies, nuoširdžiai, neapsimetant tuščiagarbe bohema, diskutuoti egzistenciniais klausimais? turbūt, mažai kas, nes tai visai ne kieta arba tiesiog tam smegenų nepakanka. ar kas nors drįstų važiuoti autostopu į kelionę skersai išilgai Amerikos su penkiasdešimt dolerių kišenėj? gal ir sutiktų, dabar keliavimo sąlygos labai palankios. bet svarbiausia, kad būtų wi-fi ir būtų galima instagrame papostint, kokie mes keliaujantys hipsteriai (kada nors ir apie hipsterius įrašą padarysiu, nors niekam ir nerūpi). žmonės paskendę internete, elemente būtiname kaip vanduo, maistas ir miegas, paskendę apkalbose, įvaizdyje, ar jie taip ir baigs, mirs, nespėję išsiskleisti?

Be careful, you are not in wonderland
I've heard the strange madness long growing in your soul
but you're fortunate in your ignorance
in your isolation
you who have suffered
find where love hides
give, share, lose
lest we die, unbloomed
(A. Ginsberg)

Ginsbergas, nors ir turintis psichiškai nesveikos mamos įdiegtų komunistinių įsitikinimų, parašė nemažai maištaujančią jo sielą įkūnijųsių eilėraščių ir poemų, poezijos normas sudrebinusį "Howl" ("Staugsmas") - drąsų, iššaukiantį ir ilgai uždraustą poezijos rinkinį. Dž. Keruakas - "Kelyje", "Big Suras", "Dharmos valkatos" ir kitus romanus, aprašė Amerikos Vakarus ir kelionės dvasią, užsidegimą, kai svarbiausia ne tikslas, o kelias. V. Barausas parašė "Nuogas kąsnis", "Narkašas" ir dar daug ką, jo kalba drąsi, vulgari, įžūli, iš pirmo žvilgsnio nerišli migla. visi trys turi daug skeptiškai žiūrinčių ir daug fanų, bet visi dažniausiai bendrai sutinka, kad šie rašytojai padarė labai didelę įtaką tolesnei literatūrai. Lusjenas Karas buvo tas, kuris šiuos tris žmones supažindino ir jei ne jis, Beat kaip judėjimo galbūt iš viso nebūtų. Beat kartos atstovai ekspirementavo su įvairiausiais narkotikais - nuo benzedrino iki LSD, nuo žolės iki heroino. Barausas parašė kelis kūrinius naudodamas cut-up techniką (atskirų kūrinių skiautės be jokios tvarkos sudėliojamos viena paskui kitą ir gaunamas naujas kūrinys). Keruakas bastėsi skersai išilgai Amerikos. jie leido savo juodosioms pusėms - beprotybei, sąmyšiui, isterijai - nevaldomoms, net skatinamoms pintis su šviesiosiomis pusėmis. visi jie toli gražu nebuvo mėgstamiausi studentai universitetuose, pilni maištavimo ir nesusitaikymo. ir viskas vardan vieno - vardan tikro gyvenimo, kurį nupasakojo kūryba.

The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars.
(J. Keruac)

trys kūrėjai bendravo ir su kitais ne mažiau įdomiais žmonėmis - Neal Cassady, Edie Parker ir kitais, kurie įkvėpė ir patys kūrė. vėliau Paryžiuje įsikūrė Beat viešbutis, dar vėliau Ginsbergas tapo hipių judėjimo vienu iš pagrindinių ikonų, dvasios mokytoju, Burausas kentė atsisakydamas heroino, Keruakas mirė nuo beprotiško alkoholio kiekio. visko tiek daug ir visos aplinkybės taip drastiškai keitėsi, viskas, išskyrus didžiąsias idėjas.

žiūrėjau "Kill Your Darlings" jau kokius penkis kartus, ir dar žiūrėsiu. negalėjau atsižiūrėti į aktorių vaidybą (Ben Foster įkūnijo V. Barausą tobulai, mano nuomone), į filmo atmosferą. bet ne viską galima iš karto suprasti, nes filmas pagal realius įvykius. reikėtų paskaityti apie pačius rašytojus, jie tikrai įdomūs žmonės. filmą žiūrint ne pro šalį žinoti Ogdeną Našą, Voltą Vitmeną, jų kūrybos stilių ir tuometinės visuomenės požiūrį į juos. bet viskas tuo atveju, jei esat tokie patys trenkti idealistai ir pasinešat ant mėgstamų dalykų taip stipriai, kaip aš. filmas ir be viso to geras, tik su tuo - dar geresnis.

visame tekste nenaudojau žodžio bitnikas, kuris, galbūt, labiau girdėtas, nei Beat karta. ponas Maksimas Ivanovas mane įtikino, kad bitnikai - visiškai netinkamas žodis apibūdinti tris didžiuosius rašytojus ir jų įkvėptą judėjimą. Keruakas net purtėsi tokio pavadinimo, nes jis siejosi su susivėlusiu vyru, vilkinčiu apsmukusias kelnes, dryžuotą palaidinę ar suglamžytus marškinius ir nešiojantį beretę. visa tai įvaizdis, plastikas, tai, ko Beat karta negalėjo pakęsti. jiems svarbu buvo tikras, nesuvaidintas jausmas, reali emocija, kuri neturi įtikinėti, nuoširdumas be apgavysčių, užsidegimas.

mane labai įkvėpė. tai literatūros srovė, įkūnijanti visas mano Protestantės idėjas, svajones ir tikslus. gyventi taip, kaip aš pati noriu, o ne kaip reikia, neknisti proto kitiems ir tėvyne laikyti kelią, būti tolerantiška žmonėms, nebijoti, ką kiti pagalvos, spjauti į viską ir giliai giliai kvėpuoti. veikti, žydėti, degti, nesėdėti vietoje, jokiu būdu nesileisti suėdamai rutinos, pilkos kasdienybės, tarnybinio darbo ir suvaidintos laimės.

ko tikrai gaila, tai kad tiek mažai informacijos apie šitokį judėjimą yra lietuvių kalba. gerai, kad galiu verstis iš anglų kalbos, bet nedaug kas iš mano aplinkos žino apie visa tai. nors, aišku, svarbiausia būti išnagrinėjus Mickevičiaus "Gražiną" ir Baranausko "Anykščių šilelį". čia dar viena atskira tema - be to, kas sena, nebūtų dabarties, bet tokios nesąmonės per literatūros pamoką užglušina bet kokį kūrybiškumą, norą išrėkt pasauliui, ką manai apie supuvusią sistemą ir norą iš viso mąstyti. velniop ir Mickevičių, ir Baranauską.

fanatiškai čia skėliau, bet čia dar tik pradžia. laukit mano ne mažiau fanatiškų "Kelyje", "Narkašo" ir "Staugsmo" aprašymų.

Ginsbergas (Allen Ginsberg)
Keruakas (Jack Keruac)
Barausas (William Burroughs)






2 komentarai:

  1. kaip super Tu moki aprašyti! labai labai sudominai ir einu dabar parsisiųsti šitą filmą. ačiū!

    AtsakytiPanaikinti