2015/05/25

mane šaukia aš



noriu spjaut į viską ir nykt iš čia. ne šiaip išnykti, o būti visur. atmosfera ne pikta ir net ne melancholiška. tik puodeliai nepauti, tik dulkių gumulai kampuos. noriu susimest džinsinį švarką iš skuduryno, skirtingų kojinių poras ir po ranka pakliuvusias kelnes į odinį krepšį (kaip filmuose rodo), pasikišt pasą ir Keruako "Kelyje" po pažasčia, sėst į aštunto dešimtmečio BMW, kurio nevairuoju, nes neturiu tiek pinigų ir aštuoniolikos ir maut palei baltą ištisinę kelio juostą tolyn. vienai, su pora draugų, su įsivaizduojamu berniuku - koks skirtumas. toli toli ir bet kur. važiuočiau kol baigtųsi benzinas, tada nevykusiai bandyčiau apvogti benzino kolonėlę, gailėčiausi, prisistumčiau mašiną iki draugiško kaimiečio sodybos, kur gaučiau valgyt. įsidarbinčiau pas jį kokia melžėja ir po mėnesio kito vėl pasidažiusi raudonu lūpdažiu sėsčiau į mašiną pilnu baku ir be jokių sentimentų važiuočiau toliau. neatsigręžčiau.

nes noriu vėjo, noriu saulės, noriu bemiegių naktų ant galinės sėdynės, garsios muzikos, dulkėtų miestų gatvių, cigarečių dūmų drėgnuose baruose su nevykusiomis pradedančiomis roko grupėmis, noriu pamiršti, kaip bėga laikas ir kiek jis kainuoja. spjauti į lūpų kampučius nusveriančias problemas kad šypsočiaus skaisčiausiai. noriu įkaitusio kelio, nuo išdžiūvusio jūros vandens likusios druskos pilnų plaukų ir įrudusios odos, užmaršties - diena dabar ar naktis, nes būgnai trankūs ausyse, rankos ir akys nori apčiuopti viską, kojos trypia ir nerimsta ir sąmonė aptemsta nuo gyvenimo.

jie man liepė ieškot savęs, rinkt po gabaliuką ir klijuoti, bet beieškodama išmėčiau, ką turėjau ir dabar tik sukuosi aplink ir viskas tik sukasi aplink mane ir aš tik juokiuos, tik juokiuos apsinešus nuo gyvenimo iliuzijų.

metų galas, paskutinės savaitės, reikia susiimt ir keltis pažymius, o aš tik klausau roko trečią nakties ir galvoju, kaip man nerūpi ir kokia aš dėl to laiminga.

oras šyla ir mano nušiurę juodi sparnai tuoj prakrapštys narvo strypus. labai gerai tai žinau, nes tą narvą pastatė ne kas kitas kaip aš pati.

2015/05/24

žalios Rūtos akys

kartą mergaitė, vardu Rūta, atmerkė akis šiam pasauliui. staigiai, netikėtai jos skaisčios žalios akys išniro iš po tankių blakstienų užuolaidos. tik prasimerkusi ji skaisčiai nusišypsojo. be žodžių, be paaiškinimų, Rūta pakilo ir žengė pirmą žingsnį mūsų žeme, sulaistyta džiaugsmų, nuoskaudų, ašarų, kraujo, saulės spindulių ir lietaus. basos mažos baltos kojos troško paliesti kiekvieną grunto lopinėlį, nors ir puikiai žinojo, kad tai neįmanoma. mergaitės pėdos, su ryškiomis mėlynomis venomis, peršišviečiančiomis per plonytę odą priminė laibos obels šaknis. trapi ir neliečiama buvo Rūta. ji buvo lyg su sava nematoma aura, neprileidžiančia nieko per arti. neapčiuopiamo fiziškai džiugesio apsupta Rūta buvo stebėtoja, ji sklendė miestų gatvėmis, kalnais ir pievomis kaip neaiškus objektas, tik prisidengęs aplinkinių kasdieniais rūpesčiais, todėl nepastebimas. Rūtai nieko daugiau nereikėjo, nes ji turėjo viską - saulę virš galvos, orą panosėje ir žemę po kojomis. tyliai šypsodamasi ji nagrinėjo aplinką, nors šioji ir buvo jai žiauri. kartą Rūta įlipo į autobusą ir buvo pastumta pikto storo vyro. jos šypsena patapo tik dar platesnė, nes tas vyras jai taip stipriai priminė didelį paršiuką blizgančiomis akimis. kitą kartą Rūtą iš nutriušusios parduotuvės išvedė apsauginiai, pamanę, kad Rūta, apkabinusi mažą liūdintį vaiką nori jį pagrobti. Rūta tik numojo ranka, visiems skaisčiai nusišypsojo, mažąjam berniukui skaisčiausiai, ir nuėjo sau. žmones tai pykdė. mergaitė buvo per daug laiminga, niekas netikėjo, kad iš viso įmanoma taip skaisčiai žvelgti į pasaulį. kad įmanoma taip nuoširdžiai džiaugtis viskuo, be jokių išlygų. jie apsimetė, kad Rūtos nemato, tikėdami, kad galbūt tai sutramdys jos, kaip jiems atrodė, apsimestinį ir dirbtinį džiaugsmą. žmonės iškeldavo galvas dar aukščiau ir sukąsdavo žandikaulius praeidami pro mergaitę. ji tik šypsojosi, toliau šypsojosi, o jos žalios akys neprarasdavo nė trupinėlio spindesio.

šypsojosi, bet kartą paėmusi švystelėjo danguj ir išnyko.

ji buvo žvaigždė, užklidusi į mūsų pasaulį, prašalietė, nevietinė. jai mes tik stotelė ir ji žinojo, kad ne galutinė. ji buvo žvaigždė. jos ugninga ir ryški uodega švytėdama pažėrė blizgučių miglą virš visų miestų gatvių, kalnų ir pievų, virš visų pasaulio kampelių neužmiršdami nei vienos prezidento rezidencijos ar benamių skylės. blizgučiai, vos pastebimi, nedideli, bet tokie unikalūs ir išskirtiniai kaip snaigės leidosi mums į vėjo taršomus plaukus, lindo mums į burnas, užlindo už panagių - nesvarbu, ar nagai tobulai vienodi ir dailiai nulakuoti ar pajuodę nuo skalsios žemės. mažučiai blizgučiai, leidosi ir kūrė po nedidelį stebuklą, po mažą savo blizgią oazę. bet mes nė neatkreipę per daug dėmesio papurtėm plaukus, išsivalėm dantis ir nusikirpom nagus ir toliau vaikščiojom iškėlę galvas.

nes žvaigždžių nebūna, nebūna tyrų šypsenų ir nebūna skaisčių akių. nebūna.

prisilietimai prie murzinų vakarų

































2015/05/11

garai


kai kava karšta garuoja rytą
neįprastai ankstyvą - tokiu metu dar turėtum miegot -
kažkas spaudžia krūtinę.
nori kažko, bet neapčiuopi, ko.
niekas nekaltas ir tu neteisi.
nesupranti, bet iš tiesų,
viskas, ko nori tu -
sėdėti su kuom nors, kas būtų pakankamai įdomus
kad atitrauktų dėmesį nuo
kavos garų.