2015/04/23

Kim Echlin "Dingę"


"Girdžiu iš skausmo šaukiantį balsą: ar toks yra žmogus? Žmogaus žiaurumas virto muzikos gaida, sakinio ritmu. Žmonės sugalvojo žodį, kaip tai pavadinti – didinga."

Šešiolikmetė Ana Kanados bare susipažįsta su Sirėjumi iš Kambodžos – vyresniu, muzikaliu ir žavingu. Abu iš karto įsimyli vienas kitą. Jei skamba kaip dar viena paaugliška knygelė, skamba neteisingai. Tai skaudžiai graži istorija apie meilę, išliekančią, kai viskas aplinkui griūva.

Knygoje rašoma apie tyrą, romantišką meilę, gryną jausmą. Apie Kambodžos gyventojus, aukojančius aukas Budos šventyklose, švenčiančius tokias tyras ir gražias tradicines šventes. Tuo pačiu rašoma ir apie žudynes Kambodžoje, pilietinį karą, jo pasekmes, korupciją ir sumaištį. Ten žudoma vien dėl to, kad sukeli įtarimą, kad gyveni kiek geriau, nei kiti, kad nori rasti savo artimųjų palaikus ir juos palaidoti. Dvi visiškai priešingos temos persipina viena su kita ir kontrastas labai ryškus. Kaip lotosas Sirėjaus ir Anos meilė skleidžiasi ant krauju permirkusios Kambodžos žemės.

Liūdna, skaudi, bet tuo pačiu kažkaip slegiančiai graži knyga. Lėta, bet žiauri. Iškyla klausimas, kiek skausmo gali pakelti žmogus, kur yra ta riba ir ar iš viso ji yra. Dažnai atrodo, kad viską galima gyvenime susitvarkyti, kad galima išgydyti ligas, atskelti po artimųjų netekčių, bet tai, deja, ne visada įmanoma. Žaizdos užgyja, bet kartais lieka didžiuliai skaudūs randai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą