2015/04/23

Kim Echlin "Dingę"


"Girdžiu iš skausmo šaukiantį balsą: ar toks yra žmogus? Žmogaus žiaurumas virto muzikos gaida, sakinio ritmu. Žmonės sugalvojo žodį, kaip tai pavadinti – didinga."

Šešiolikmetė Ana Kanados bare susipažįsta su Sirėjumi iš Kambodžos – vyresniu, muzikaliu ir žavingu. Abu iš karto įsimyli vienas kitą. Jei skamba kaip dar viena paaugliška knygelė, skamba neteisingai. Tai skaudžiai graži istorija apie meilę, išliekančią, kai viskas aplinkui griūva.

Knygoje rašoma apie tyrą, romantišką meilę, gryną jausmą. Apie Kambodžos gyventojus, aukojančius aukas Budos šventyklose, švenčiančius tokias tyras ir gražias tradicines šventes. Tuo pačiu rašoma ir apie žudynes Kambodžoje, pilietinį karą, jo pasekmes, korupciją ir sumaištį. Ten žudoma vien dėl to, kad sukeli įtarimą, kad gyveni kiek geriau, nei kiti, kad nori rasti savo artimųjų palaikus ir juos palaidoti. Dvi visiškai priešingos temos persipina viena su kita ir kontrastas labai ryškus. Kaip lotosas Sirėjaus ir Anos meilė skleidžiasi ant krauju permirkusios Kambodžos žemės.

Liūdna, skaudi, bet tuo pačiu kažkaip slegiančiai graži knyga. Lėta, bet žiauri. Iškyla klausimas, kiek skausmo gali pakelti žmogus, kur yra ta riba ir ar iš viso ji yra. Dažnai atrodo, kad viską galima gyvenime susitvarkyti, kad galima išgydyti ligas, atskelti po artimųjų netekčių, bet tai, deja, ne visada įmanoma. Žaizdos užgyja, bet kartais lieka didžiuliai skaudūs randai.

pakilti




tas magiškas laikas, kai
ankstyvą vakarą saulė skęsta raudonyje,
išmesdama vieną kitą skaistų spindulį,
ieškodama, kas ją dar išgelbės.
niekas pagalbos rankos neištiesia.
debesys suka akis šalin,
nematydami skenduolio.
žmogžudystės liudininkai.
be gėdos.
be kaltės.
kol nušvinta pirma žvaigždė.
kol įsižiebia pirmas žibintas.
tada Ji, paskutinį spindulį išleidusi -
gilų atodūsį -
pasineria į kraujo jūrą.
kad užleistų vietą tamsai.
kad pakiltų su nauja jėga.

2015/04/19

Finding Gaston, 2014




Kino Pavasaris jau praėjo, bet įspūdžiai, nors ir tik iš vieno matyto filmo, dar išliko. anksčiau nesu buvusi dokumentiniame filme kino teatre, tuo labiau filme apie kulinariją, nesu buvusi ir Kino Pavasario metu rodomuose filmuose. šiaip, džiaugiuosi, kad tokie renginiai vyksta, nes taip suteikiama galimybė kino teatre pamatyti kitokių ir dažniausiai tikrai vertų dėmesio filmų, o ne tas pačias šūdo vertas Sandlerio komedijas ir dar vieną insurgentės, divergentės ar dar kokios entės seriją (srr, ne prie širdies man tokie, tik mano asmeninė nuomonė). proga pabendrauti su kūrėjais, aktoriais ir šiaip įdomiais žmonėmis.

"Atrandant Gastoną" - filmas apie Peru kulinarą Gastoną, tapusį šalies didvyriu dėl peruietiško maisto tradicijų puoselėjimo ir plėtimo į kitas pasaulio šalis. šis žmogus labai mylimas Peru gyventojų, šnekinamas gatvėse, jis padaręs ir vis dar daro labai daug, kad Peru kulinarinės tradicijos būtų žinomos kuo plačiau pasaulyje, kad jo šalies ekonomika augtų. jo žodžius ir veiksmus gaudo kiekvienas peruietis.

filme rodoma kelionė atrandant skonius. Gastonas tariasi su Peru žvejais, kad žuvis būtų ne tik šviežia, bet ir prekyba palaikytų smulkius verslininkus, Gastonas tariasi su bulvių ir bolivinių balandų augintojais iš Andų kalnų, jis atidaro naujus restoranus ir dalyvauja dar naujesnių statybose. iš esmės, viskas sukasi aplink mastą, bet apima tiek daug sričių. maisto gamyba - toli gražu ne vien stovėjimas prie viryklės. tai atradimai, klaidžiojimai, naujos pažintys ir nauji skoniai, nauji kvapai.

jau vien žiūrėti į tai, kaip gražiai pateikiamas maistas, kaip švelniai skamba Ramiojo vandenyno vanduo, kaip iš širdies juokiasi peruiečiai šitame filme yra palaima. prie viso to, jis neša ir teisingą mintį. lengva rasti prasmę didinguose, monumentaliuose dalykuose, bet tokiuose įprastuose, kasdieniuose dalykuose, kaip šiuo atveju maistas, prasmę rasti daug sudėtingiau ir jei pavyksta, manau, tikslas pasiektas. bet tokie žmonės kaip Gastonas nesustoja, nes siekti visada yra ko.

tikrai įkvėpė.




atmintis




nuotraukos kompiuteryje,
polaroid nuotraukos,
atspausdintos nuotraukos,
nuotraukų juostelės stalčiuje.

akmenėliai nuo pajūrio,
bilietai iš Paryžiaus metro,
čekiai,
lankstinukai,
žemėlapiai,
kortelės,
vandens buteliukų etiketės,
raktų pakabukai.

ir nieko negaliu išmesti, nes kiekviena smulkmena brangi ne sumokėtais pinigais, o prisiminimais, kuriuos neša.

nuotraukos man labai prie širdies, nes pagauta akimirka, ta akimirka popieriuje niekada nepasikeis. ji išliks ant to popieriaus ar kompiuterio ekrane amžinai tokia, kokia buvo pagauta, įšaldyta. žmonės šypsosis taip pat nuoširdžiai kaip ir tą saulėtą popietę Laisvės alėjos kavinėje, net ir tuo atveju, jei dabar tas žmogus šaltas, nelaimingas ir jau seniai taip nebesišypso. people change memories don't (čia iš "Foto ir frazės tau :}}*" stiliaus).

apspangusi žiūriu į praeitį ir šypsausi. gražu taip, kaip buvo. bėda ta, kad visi aplinkui jau žingsniu priekyje manęs ir jei nesusiimsiu, greitai jie nutols dar labiau ir jau nebebus nei su kuo, nei kaip kurti naujus prisiminimus, nebus kaip gyventi, kad būtų ką atsiminti.






P.S. kam patinka naujas dizainas? man irgi ne.

2015/04/08

pyragas su spygliuotais kaštonais

savo žurnalams duodu vardus. prieš porą mėnesių baigiau šitą, "pyragą su spygliuotais kaštonais" ir pagalvojau, kad gal bus įdomu pamatyti. nieko ypatingo, visiškai nieko, gal netgi neoriginalu, nesiginčysiu. jame labai labai daug mano tekstų, rašymo, nusišnekėjimo, smulkmenų ir gana beprasmių dalykų. nuotraukų ir piešinėlių nedaug. viskas, ką naudojau - iškarpos iš žurnalų, lankstinukų, etiketės, arbatos pakeliai. frazės iš interneto - nuvalkiota, bet išsirašiau tas, kurios man tikrai labai patinka. gražios, įdomios, teisingos. knygelė paprasta, rišau ją pati.

žodžiu, va.




























2015/04/07

*gilus atodūsis*

nesirašo.

šį kartą labai žemiškas įrašas.

jūs neįsivaizduojat, kiek lapų pripildžiau ir kiek jų redagavau iki tos ribos, kai niekas nebeturi prasmės. kiek juodraščių išmečiau velniop. skani kančia. atradimo kelias, hah.

aš nebenoriu tekstų su baisiai gilia mintimi, kuri kiekvienam atrodo vis kitokia. man pradėjo rodytis nuobodu, kosmiška ir arogantiška. tie lakoniški žodžiai... tokie lakoniški, kad net pompastiški. bet aš nenoriu, oi, tikrai nenoriu beprasmių įrašų apie tai, ką veikiau ar ko neveikiau praėjusią savaitę (apie "tuštučių" ir "kas mano rankinėje" įrašus nešneku iš viso). manau, kad pati nežinau, ko noriu.

ką gerai žinau - tai, kad rašau, taip, kaip noriu ir taip, kaip man pačiai patinka ir atrodo gerai tada, kai nesu laiminga. na, gal iš esmės laiminga, bet su kažkokiais minusais ir nepilnumais - kažkas slegia, kažkas neramina, dėl kažko liūdna, kažką skauda, kažkas skaudina ar dar kokia nesąmonė. kai nežinau, kur dėtis ir ką daryti, aš rašau. tada rašau daug ir taip, kaip man atrodo geriausia. mintys kyla iš neaišku kur ir kaip, lyg išspjaunu tuos žodžius kaip negerumą iš sielos ir tada pasidaro geriau. prie viso to - turiu savai akiai kokybišką tekstą.

problema, va, kur - šiuo metu puikiai žinau, ir kur dėtis, ir ką daryti, ir ko iš esmės noriu gyvenime. šiandien laisvai galiu pasakyti, kad esu laiminga. ne, nepradėjau geriau gyventi ir ne, nebuvo jokių didelių pokyčių, bent fiziškai. aš pakeičiau požiūrį.

problemų turi visi. kam atrodo, kad gyvena tobulai, turbūt turi supuvusias smegenis, o tai nėra labai smagiai skambantis dalykas. visi turi bėdų ir ką tobulinti gyvenime, tai betobulinant atsiranda naujų bėdų ir taip jau yra, nieko nepakeisi. tik esmė, kad visada kažkas turės didesnių bėdų, nei tu. kad ir kaip gali atrodyti, kad yra šūdinai, kad ir kokia sumauta diena, visada yra gyvenančių blogiau ir galbūt netgi patenkintų, kad gali taip gyventi.

nusileiskim ant žemės. mūsų problemos nėra tragiškos. kas svarbiausia, jos nėra poetiškos ir kančia nedaro tavęs vertingesniu ar geresniu žmogumi, ypatingai apsimestinė kančia. dažniausiai mes patys sau įsiteikiam, kad esančios problemos yra neišsprendžiamos, nesibaigiančios, žodžiu, katastrofa. ne. kas, kad mama ant tavęs rėkia retkarčiais. po metų, o gal net mėnesio jau būsi pamiršęs ir riksmus, ir tą prakeiktą nesutvarkytą kambarį dėl kurio buvai aprėktas. kas, kad draugė pikta ir nemaloniai su tavim šneka. ne tu šitoj vietoj nuskriaustas, gal draugė jaučiasi negerai ir viskas, kuo turėtum rūpintis, yra kaip priversti tą draugę jaustis geriau vietoj to, kad rieti nosį aukštyn ir galvoji, kaip tavęs negerbia. kas, kad tave nusiuntė pas direktorių dėl neatidumo ir nesusikaupimo pamokose. mokytojai ne visada ir ne visi debilai. gal tikrai per daug dėmesio sutelki į tai, kaip pasirodyti prieš klasiokus ir kaip paprikolinti vietoj to, kad gerai į galvą įsidėtum Latvijos upes ar kokį ten termoelektroninės emisijos veikimą fizikoje. jo, žinau, gyvenime tau to tikrai tikrai neprireiks. su tokiu požiūriu toli nenueisi...

eilinį kartą supratau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. šitą pastoviai kartoju. jei galvosi, kad tavo gyvenimas šūdinas ir nenusisekęs, tai jis ir bus šūdinas ir nenusisekęs, ištižėli tu (atsiprašau, mintyse kreipiuosi į save, kuria buvau prieš kokius du mėnesius). tiesiog metas susiimti, sukąst dantis ir nedejuojant siekti to, ką nori pasiekti. gal ir nežinai savo Didžiojo Gyvenimo Tikslo, mažai, kas žino, aš net neįsivaizduoju, ko pati noriu, bet visada yra ko siekti. užsiimk kuom nors, kad ir ta pačia fotografija, ir užsibrėžk tikslą padaryti per mėnesį 20 nuotraukų, kuriomis didžiuotumeisi, vietoje to, kad sėdi ir gailiesi savęs, kad nežinai, kokia tavo egzistencijos prasmė. egzistencinės krizės gerai tuo atveju, kai jos priverčia ko nors imtis ir įspiria į subinę negaišti laiko veltui, o ne kai trunka pastoviai ir padaro žmogų zyziančiu ir savęs besigailinčiu zombiu.

neaiškinu jums kaip gyventi ir nepernešų moralų (ką tik vieną didelį parašiau, hah svyt aironi), bet kai aš pati suvokiau visa tai, man taip gera pasidarė... aš noriu imtis visko, ko galiu, aš, Aušrinė, pagaliau noriu išlįsti iš namų (kas man pačiai neįtikėtina), noriu pažinti, atrasti, keliauti, gerti kavą, vaikščioti į koncertus ir su kuo nors ginčytis apie knygas ir toleranciją. lygiai taip pat noriu, kad gera būtų kuo didesniam kiekiui žmonių, nes kuo geriau žmonės jaučiasi, tuo pasaulis gražesnis.

nors baigiau aršiu moralu, pradėjau rašyti norėdama iš anksto įspėti, kad mano rašymo stilius gali pasikeisti. aš nemanau, kad pati galėsiu pakęsti depresines, nevilties ir tamsos pilnas rašliavas. ne visi mano įrašai tokie, bet jų nemažai. nemanau, kad varginsiu jus saldžiais optimistiškais tarškalais, bet esmė, kad kažkas keisis. dar kol kas nežinau, kas. gal netgi dizainą pakeisiu....

ačiū už dėmesį.


būti intravertu



tyla kvepia lietumi, kartais saule, ji kvepia ką tik nupirktais sukulentais ir jau paaugusiais paparčiais. man nereikia žodžių, kad suprasčiau. tyla reiškia daug ir gali būti iškalbingesnė už bet kokius tuščiažodžiavimus. tyliai tyliai ateina įkvėpimas. gali ir praeiti, jei nesiklausau, todėl klausausi visada.

mes, tokie kaip aš, nesam antisocialūs. mes nesam mizantropai. mes - intravertai. mes uždari, mes turim savo pasaulį. didelį didelį, spalvingą, o gal ramios paletės tėkmės, tokį, kokio patys norime. kvapnų, vėsų ar šiltą, jaukų, o gal atvirą, tik ne žmonėms, o pojūčiams. mes neturim problemų. ir mums nereikia keistis.

mes pabendravę su žmonėmis ar žmogumi kelias valandas būtinai turim rasti galimybę pabūti vieni. užsidaryti kambaryje, nueiti pasivaikščioti arba bent jau palįsti po vandeniu duše. ne, jūs dėl to nekalti ir jūs nieko blogo nepadarėt. mes tiesiog pavargstam bendrauti.

mes dažnai renkamės knygą vietoje vakarėlio. mes nevaikštom į klubus, nes ten jaučiamės nejaukiai - ten per daug žmonių.

važiuojant kur nors iš mūsų sunkiai išgausit žodį ir pokalbio tikrai neužmegsit, nebent prieš mūsų valią. mes spoksosim pro langą, žvalgysimės aplink, kad ir koks pažįstamas kelias bebūtų, klausysimės savos nesuprantamos muzikos arba tylos, jei teiksitės užsičiaupti.

mes nesam antisocialūs. mes tik mokam tylėti.