2015/03/22

pašnekėkim apie meną





čia yra meno kūriniai. Barnett Newman Tundra, Al Held I ir Frank Stella Naujasis Madridas. sakysit ne menas, o pasityčiojimas? tada, aš manau, kad tokiais jausmais padarysit juos menu.

meno kritikų, menininkų, meno mylėtojų ir visokių menotyrininkų pilnas pasaulis ir jie visi tokie pilni išskirtinumo, išminties, absurdo, drąsos ir savo individualios nuomonės, kad kartais iš viso baisu prasidėti su tuo pasauliu ir bandyti ką nors aiškintis. man patinka menas. aš myliu meną. myliu labiau, nei bijau kištis į meno žmonių pasaulį. nežinau, kada buvo ta riba, tas lūžis, kai tai nutiko, bet dabar kiekvienas pamatytas geras piešinys, tapybos darbas, skulptūra ar architektūros kūrinys suteikia kažkokį gilų vidinį pasitenkinimą, toks geras jausmas... anksčiau daug ko mene nesupratau, bet jau žinau, kad suprantant viską nuo pradžių iki galo nebeliktų paslapties ir prasmės. meno kūriniai teikia didelį malonumą. 

nežinau, ar šitie trys viršuje man teikia malonumą kaip meno kūriniai. bet man jie įdomūs. tai yra provokacija. "bet kas taip galėtų!". taip, galėtų. bet padarė būtent šitie žmonės. mano nuomone, visų tokių trijų dryžių baltam fone, keturių vienodų kvadratų ir panašių absurdiškai paprastų paveikslų tikslas yra provokuoti. žmogus pamato, supyksta ir tikslas pasiektas. jei menas suteikia kažkokius stiprius jausmus, tikrai nevisada teigiamus, tai jis tikrai menas. 

pykdavau ant poros siauro požiūrio pažįstamų, kurie pamatydavo mano meno istorijos knygas, kaupiamas mažytes reprodukcijas ar mano pačios piešinius ir numesdavo ką nors tokio, kaip: "kas čia nupiešta?", "čia nesąmonė, tikram gyvenime taip nebūna", "kam dabar piešt tuos portretus, yra fotoaparatai ir tu tikrai nemoki nupiešt žmogaus geriau nei nuotraukoj, neįsijausk", "nesąmonė, aš irgi taip galiu" ir taip toliau. sukąsdavau dantis ir tylėdavau, nes tokie klausimai yra beviltiški ir debiliški. problema, spėju, tame, kad žmonės baisiai sukaustyti stereotipų. puikiai atmintyje įstrigęs tetos veidelis - trys pagurkliai, išpūstos akys ir iš burnos pasipiktinęs "tai kaip čia dabar?!" meno galerijoje žiūrint į potapybinio abstrakcionizmo darbą. grynas pasipiktinimas, nes taip negalima, šitaip negalima piešti! belieka atsidusti.

menas yra visur. ne tik tose meno galerijose. gali rasti meną akimirkoje. kai saulė ryškiai geltonu spinduliu nulieja sovietinio daugiabučio, vieno iš tūkstančių, langų eilę, kai žmogaus atvaizdą ežero paviršiuje raibuliuojantis vadnuo iškreipia į siurrealizmą primenančias neproporcingas formas. sekundė, vienas mirksnis - ir tiek gali trukti menas.

jo daug yra ir tumblr. visai kitoks menas, bet vis tiek menas (kas suskaičiuos daugiau men žodžių šaknų šitame įraše?). netikėti, neįprasti, kitokie deriniai. iš esmės nesamonės, bet estetiškai gražios ir priverčiančios pagalvot "kas per velnias?". kas nežino pale ir panašių blogų, visų indie? tokie random dalykai, bet atrodo taip gerai ir įdomiai. ir priverčia ką nors jausti, sunku žodžiais nusakyti, ką. 

catfit:

4 th ppl who requested this on twitter ps my @ is @charlieburker 💃💃💃




tapist:

 Paolo Luxardo - S.t. Chiavari


h0odrich:h0odrich:this reminds me of that Van Gogh quote

thvndermag:

http://www.thvndermag.com/arte-diseno/pink-fluid-by-cindy-jinette/



šitas įrašas toks keistas ir sunkiai suprantamas, bet apie meną negali būti lengva kalbėti. tai toks absraktus dalykas, sakyčiau, net neturintis ribų, toks, kurio jokie rėmai nesugebės suvaržyti. suvaržyti gali būti žmonės ir jų požiūris, menas - niekada. ne visi moka suprasti meną, ne visi nori, bet aš manau, kad menas yra pats geriausias būdas suprasti pačius žmones. nuo pastatų iki piešinių. jie pasako daugiau už žodžius, jie perteikia emocijas be garso ir tai taip keistai gražu. 

p.s. tarp kitko, va, ką rašo "Meno krypčių" knygoje apie pirmąjį paveikslą čia, Newman Tundrą: "norimą įspūdį Newmanas pasiekdavo, leisdamas drobės kvadratui nulemti vaizdo struktūrą. viena ar keletas juostų išilgai arba skersai padalija drobę. dalijimo linija daro aktyvų foną, o jis yra ryškios spalvos su protarpiais kiek varijuojamu atspalviu. amerikiečių kritikas Maxas Kozloffas teigia, kad Newmano darbuose "spalva nėra skirta jausmams žadinti, savo bukumu ir duslumu ji sukrečia protą". ir dar prideda: "paprastai Newmanas sukuria įspūdį, kad jis visai išsimušęs iš vėžių, tačiau tuo pat metu nė nesijaudina". sutinkame su šiuo nuosprendžiu ar ne, naujo etapo Amerikos menas neabejotinai duslus ir beaistris, šaltas - žargoniška šio žodžio prasme."
tai va, viskas yra paaiškinama ir turi priežastį. net abstraktusis ekspresionizmas.

The Art Of Getting By, 2011

"- Koks tu buvai, kai buvai vaikas?
- Daug geresnis žmogus nei dabar.
- Eik jau.
- Aš rimtai. Aš buvau laimingas. Buvau atviras. Buvau smalsus. Bet pasakysiu štai ką: aš žinojau, kad tai baigiasi. Neapsakomai nuliūdau, kai supratau, kad pasikeisiu, viskas ėjo tik blogyn, lyg nostalgija ateičiai. Negalėjau atsikratyti to jausmo. Aš keistas, tiesa?"



paprastas, įdomus, lengvas filmas. skirtas tiems atvejams, kai nori neprasto filmo, bet nesi nuotaikoj svarstyti savo gyvenimo prasmės, kaip sakoma.

Džordžas yra uždaras ir meniškas berniukas. jis talentingas ir protingas, daug mąstantis. nedaro namų darbų, nes jie jam neatrodo turintys prasmę. jis vadovaujasi rasta citata, kad visi gimstame vieni ir mirštame vieni, todėl gyvenimas jį kiek gąsdina, jis nemato reikalo stengtis mokykloje, vargti dėl to, kas jam nepatinka ar nerūpi. viskas, kas jam svarbu - piešimas. Džordžas susipažįsta su Sele ir tada, nors to nenori sau pripažinti, jis atranda prasmę eiti į mokyklą, bendrauti su žmonėmis, imtis naujos veiklos. bet bendrauti ne taip jau paprasta.

toks nelabai dyp filmas, bet turi šiokią tokią mintį. man jis tinka - man visur reikia prasmės. aišku, kad namų darbuose prasmės niekas nemato, bet šitas filmas parodo, kad negali visada gyventi vien ta prasme, negali viskas būti tvarkingai užpildyta, be jokių nuobodžių ir beprasmių darbų ar nutikimų, taip nebūna ir jei būtų, tai būtų, turbūt, per daug tobula. manau, man būtų ne pro šalį tai įsisavinti. filmas kaip tik penktadieniui.






2015/03/10

kas gyvena su nuoboda?



mes šnekamės apie muziką - apie boso sodrumą ir būgnų trankumą roko dainoj kol saulė ten, už va tos pušies, guldama, palieka danguj kalną cukraus vatos.

mes nuo karščio ir dulkių springstančioj bibliotekoj braukiam kaulėtais pirštais per knygų nugarėles - Remarkas, Dantė ar Bukovskis? ak, kaip sunku...

mes nuo terpentino įsiskaudusiom galvom, plėšytais džinsais ir suveltais plaukais taškom ūkanotas dažų gijas ant drobių,

mes tarp senių džinsinėmis liemenėmis ir žilomis barzdomis kuičiamės tarp plokštelių - subraižytų, susenusių, kvapnių.

mes už rankų susikibę, linguodami nerūpestingai, slankiojam meno galerijos erdvėm.

mes ant juodų odinių švarkų išsitiesę po žvaigždėtu dangum kvėpuojam tyla, pasakančia ne mažiau nei žodžiai.

mes melancholiškai žiūrim į savo kiaurus sportbačius ir laukiam kitos, dar labiau varginančios kelionės.

mes geriam kavą penktą ryto tarp smulkių gėlyčių vazonėliuose, tobulų išformavimų gitarų ir ledinių saulės spindulių.

mes pinam sapnų gaudykles ir puošiam jas stikliniais karoliukais ir vištų plunksnom.

mes geriam poeziją, šaltą, deginančią gerklę.

mes skaitom istorijos vadovėlį keliom temom į priekį, nes ten rašo apie feminizmą ir lygybę.

mes gyvenam savo pasauly.

mes - aš ir...











kas gyvena su nuoboda? niekas nenori.


2015/03/09

apkabink ką nors



mane knisa pozityvūs įrašai, bet dabar parašysiu būtent tokį.

depresija, pyktis, agresija, smurtas, panašios negatyvios emocijos dabar yra poetiškos. verkiančios, geriančios, rūkančios, nes turi rimtų psichologinių problemų mergaitės yra siekiamybė. įvaizdis. poezija. įvaizdis gražus. nu gal ne gražus, įdomus, mistiškas. bet kai tai tampa daugiau, nei įvaizdžiu (tikrai tampa, anksčiau ar vėliau), kai pradeda daryti įtaką jausmams, mintims, tada blogai, tikrai blogai. kai pats savu noru įsileidi neigiamas emocijas vien dėl įvaizdžio, viskas gerai baigtis negali. tos emocijos tampa nebevaldomos, užima vis didesnę ir didesnę minčių dalį, o tada sustoji ir suvoki, kad esi amžinai nelaimingas, pesimistiškas ir nieko gražaus nebeįžvelgiantis žmogus. kaip grįžt atgal?..

žinau, kad tas supoetinimas yra būdas susitaikyti su savo problemomis. bet su jomis nereikia taikytis, reikia jas spręsti.

dažnai į pesimizmą stumia "šūdinas gyvenimas". bet jis šūdinas tik tada, kai pats sau tai įsiteigi. dažnai daug vargingesni žmonės daug geriau sugeba džiaugtis nei tie, kuriems netrūksta meilės, saulės šviesos, šilumos ir pinigų. šūdo aplink daug, bet nebūtina jo įsileisti į savo gyvenimą. kodėl būtinai vien juoda arba vien balta? kodėl taip būtina rinktis tarp visiško absoliutaus naivumo ir tarp totalaus pesimizmo, kai viskas blogai. gali matyti bloga pasaulyje, to blogio tikrai daug, bet mokytis su tuo tvarkytis. keisti tai, ką gali, stengtis iš paskutiniųjų ir susitaikyti su tuo, ko pakeisti negali. matyti ir gera, ir bloga. pesimistai ir tie naivieji optimistai kaip žmonės, žiūrintys į pasaulį užmerkę vieną akį. aš noriu atsimerkti abiem.

būk nuoširdus. neapsimesk tuo, kuo nesi. dažniau apsikabink, žinau, kad skamba naiviai ir kaip iš kokio paaugliško žurnalo, bet tikrai padeda. vertink, kai žmogus su tavim atviras. prisimink, kad žmonės turi jausmus. sarkazmą naudok ten, kur reikia. nebūk bjaurus žmonėms (karma). atsidaryk langą ir įsileisk šito gražaus oro.

bjaurių dalykų ir taip užtenka, kam juos dar kurti patiems.