2015/02/05

pro murziną langą



pavargstu nuo žmonių. pavargstu nuo jų kalbų ir veiksmų, nes man visur reikia prasmės. tada galiu kelias dienas iš eilės sėdėti tuščiuose namuose su šunimi, gitara, knygomis ir užrašų knygele. sėdėti ir tylėti, mąstyti ir visiškai atsiriboti nuo likusių žmonių. tokios dienos man praeina ramiai, bet sėdint iki keturių ryto pasilenkus prie kokios nors veiklos ir visiškai užmiršus į kurią pusę ir kokiu greičiu sukasi laikrodžio rodyklė.

pavargstu stengtis. visada stengiuosi, kad viskas turėtų esmę, viskas nuo pradžių iki galo. dėl šios savybės mama pyksta, kad netvarkau namų, auklėtoja, kad vietoje uniformos nešioju keistus drabužius, draugai, kad nešoku pagal muziką, kurios nemėgstu, dailės mokytojas, kad atsisakau piešti tautinių motyvų piešinius. nes man tai beprasmiška.

pavargstu mąstyti, bet niekada nesiruošiu to atsisakyti. visada turiu viską išsiaiškinti, suprasti kuo įmanoma daugiau ir neužsiimti dalykais, kurie man per daug paprasti ar per daug sudėtingi. "per daug galvoji" - sako mama. gal ir taip. pati viską komplikuoju ir tuo mėgaujuosi. nes noriu būti geras žmogus ir užknisu aplinkinius su savo prasmėm, knygom, kartais nuobodumu, mandrais žodžiais ir sudėtingumu. nemoku "tiesiog gyventi" ar pasiduoti srovei. nenoriu.

noriu, kad mane suprastų, noriu šnekėti neužsičiaupdama, visus savo jausmus ir mintis užkrauti kitiems ant pečių, noriu turėti antramą. tada praveriu burną ir išeina tik atodūsis, nes jaučiuosi per daug savanaudiška prašydama šitiek daug. tyliu ir jaučiuosi vieniša ir nesuprasta. suknistas užburtas ratas.

2 komentarai: