2015/02/27

Chronicle, 2012

dar vienas filmas apie superherojus. tokių aš šiaip nežiūriu, bet šitas visai kitoks.

trys paaugliai vakarėlio metu miške randa gilią duobę, iš kurios sklinda keistas garsas. įlindę į ją jie randa keistą kristalinės struktūros daiktą, o tada pabunda turėdami telekinezinių sugebėjimų ir gali skraidyti. skamba naiviai ir įprastai. trys draugai tampa artimesni. jie supranta savo galias skirtingai: Styvui tai pramoga, Matui - psichologinio nagrinėjimo objektas, o Endriui - priemonė apsiginti nuo skriaudėjų. 

iš pradžių atrodo, kad šita istorija be jokios prasmės, paviršutiniška, bet čia yra psichologijos. visada filmuose apie super galias būna geroji ir blogoji pusė, tas kuris apgina ir tas, nuo kurio reikia ginti. visada viskas būna aišku, kas atlieka kurį vaidmenį. o čia visi trys veikėjai pradeda nuo to paties taško, bet suka skirtingomis pusėmis. ir tada pagalvoji "kaip pasielgčiau aš?". atrodo, savaime aišku, kad tokias galias reikia panaudoti gėriui, bet jei krūvą metų būtum skriaudžiamas mokykloje, mušamas tėvo, įsivaizduojamas kaip atsiskyrėlis nevykėlis, ar tikrai ranka nesudrebėtų, ar nekiltų noro jiems visiems atkeršyti, parodyti galią, pasipuikuoti ir priversti tuos, kurių bijojai bijoti tavęs?

parodo, kas būna, kai suteiki arogancijai galios, kai egoizmas įgauna fizinės stiprybės. žiūrovas priverčiamas jausti empatiją Endriui, bet paskui viskas pasisuka kitaip ir parodo agresijos, neapykantos ir keršto verpetą, iš kurio išbristi nepavyksta.

nors tos visos super galios ir panašūs reikalai gali atrodyti jau išsemtas šulinys ir dar kaip reikiant pabodęs, šitas filmas priverčia apsigalvoti. jo biudžetas labai mažas ir tai jo didelis pliusas - jokių įspūdingų specialiųjų efektų ar ryškių aptemptų herojų kostiumų. filmas found footage žanro - visą filmą, rodos, filmuoja Endrius, pagrindinis veikėjas. visa tai padaro istoriją realesnę. visada jautiesi, taip, lyg pats ten būtum. filmavimas labai įdomus ir filmą dar labiau pagerina - kampai skirtingi, kamera tai laikoma Endriaus rankoje, tai skraido jo valdoma ore, tai vaizdas rodomas iš degalinės filmavimo kamerų arba iš policijos sraigtasparnio. nenuobodu. 

filmas juokingas, bet ne komedija, jis įtraukia ir turi mintį. jis nesisuka aplink veiksmą, kaip kad būdinga daugumai filmų apie super herojus, kur pabaigoje visada išgelbėjama gražioji dama, čia viskas sukasi aplink veikėjus ir tokiuose filmuose pabaigos nenuspėjamos, kaip ir čia - intriga buvo išlaikyta. Dane DeHaan yra pagrindinė priežastis, kodėl peržiūrėjau. žiauriai geras aktorius.

rekomenduoju.










2015/02/26

tolyn










mano lubų sijos šiomis naktimis pokši labai garsiai. oda prie mano pirštų nagų pradeda lupinėtis. pro langą įsileidžiu šaltą, bet gaivų orą. depresines Lanos del Rey dainas pakeičia Tom Odell ir Coeur de pirate. ir dabar aš pradedu gyventi laukimu.

su šiluma atgyju. o gal reiktų pasakyti, kad su pokyčiais, nes gyviausia jaučiuosi rudenį ir pavasarį. jaučiu, kad dabar jau pabudau. ir viskas, ko noriu - į kelią, noriu pirmyn. tik šiandien susivokiau, kad jau kelios savaitės, kaip tarpus tarp minčių apie nuobodžius mokslus ir maistą užpildo svajojimas apie keliavimą, nesąmoninga ir neapibrėžta trauka. kelias mane šaukia. ak, kaip pasiilgau karšto asfalto vasarą, kaip pasiilgau virpulių skrandyje tomis sekundėmis, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, kaip pasiilgau užsuptų smegenų kelte Baltijos jūroj, kaip aš pasiilgau gilaus nuovargio miego ir skylėtų sportbačių nuo nepaliaujamo vaikščiojimo. aš dūstu, nes man jau trūksta kelionės oro, to visai kitokio nei namuose. ir kiekvienoje vietoje jis skiriasi, jis turi savo aurą.

kartais pagalvoju, kad gimiau gyventi ant kojų. lyg gyvenčiau kelionėse, o dienos namie būtų kaip pertraukos nuo gyvenimo, kaip pasirengimas jam. lyg koks prakeiksmas ir didžiausia laimė tuo pačiu. mergužėlės išleidžia savo santaupas telefonams ir skudurams, o aš kiek galėdama daugiau sukišu į tokį dvilitrinį stiklainį nuo konservuotų agurkėlių su užrašu "svajonėms". mano svajonės - kelionių pavidalu.

žmonės sako, kad gyventi laukimu blogai, sako, kad gyventi reikia dabartimi. dar žmonės sako, kad laimę suteikia ramybė. o man ramybę suteikia žinojimas, kad dar važiuosiu, laukimas, kol galėsiu. kol sėsiu ir važiuosiu. kur? tolyn.

2015/02/25

random #5

nemanai, kad esi nuo kažko priklausomas kol to neprarandi. Aušrinėlė prarado savo kompiuterio monitorių ir dvi savaites buvo beveik visiškai atskirta nuo pasaulio. koks nervas ima, kai matai veikiantį kompiuterį, bet negali juo naudotis.

aš nusprendžiau, kad gyvenimas gražus. turbūt šitas ankstyvas pavasaris galvą susuko, bet koks skirtumas. kažkaip atsibodo bėdavotis dėl kiekvienos smulkmenos. pilna baisių dalykų gyvenime, niekur jie nedingo kartu su šalta žiema, bet su pavasariu atėjo naujas požiūris. visada buvau optimistė, tik tą optimizmą dengiau tamsiais debesimis kaip kad sikspeką lašiniais. dabar nervinu šeimos narius. mama sankryžoje iškeikia žalio lapo vairuotoją dėl užsižioplinimo, o aš pradedu auklėti, kad čia stereotipai ir visiems visko pasitaiko, kad reikia nesinervinti dėl tokių smulkmenų. kai tėtis nesugebėdamas apsispręsti, kokioje kavinėje valgyti, nes pasirinkimų daugiau nei trys ir visur norisi, dūsauja, aš šypsausi patenkinta ir kartoju "koks skirtumas". draugė nagrinėja klasės dramas ir nesupranta kodėl tas bendrauja su tuo ir kodėl kitas nebendrauja su anuo, mano atsakymas būna toks pat. nu nes koks skirtumas - saulė šviečia, šilta. šviesiais vakarais pasileidžiu Elvio Preslio plokštelę ir užsipatenkinusi stebiu pro savo langą rožinį dangų, kuris kaskart vis kitokio atspalvio.

ką iš patirties gerai žinau, tai kad nereikia pačiam prisidaryti problemų. šūdinai kai jos atsiranda nekviestos, bet kai pats sau apsisunkini gyvenimą nervindamasis dėl smulkmenų, kišdamasis į svetimus gyvenimus ir ieškodamas priekabių visame kame, tada jau daug šūdiniau. nereikia taip daryti. nes kai pats prisidarai sau tokių problemų, pats turi jas ir kuopti, kas dažnai pasirodo per sudėtinga. tik jau aplinkiniai padėti negali. nemanau, kad reikia prievarta sau varyti depresiją kad būtum tumblr mergaitė su kerzais, tattoo choker'iu, liūdna ir niekieno nesuprasta, nes tai tik įvaizdis ir nereikia jo paversti romantišku ar dar kokiu. tos mergaitės tikrai turi problemų, baisu kai kitos savu noru lenda į jų gretas.

o dabar parodysiu jums, ką veikiau, nes žinau, kad esu žiauriai įdomi asmenybė ir jūs nesitveriat kaip norit pamatyt.

buvau Ed Sheeran koncerte. taip, ir aš. man nereikia sakyti, aš ir pati žinau, kad tokios muzikos neklausau. bet nuvažiavom, kartu su dviem draugėm. ir man patiko, žiauriai patiko. man tai buvo pirmas rimtas koncertas. stovėjom visai arti scenos ir jausmas buvo žiauriai geras. kai žemi garsai didžiuliu stiprumu pasklinda po visą salę ir priverčia tavo marškinių medžiagą ir plaukus kilnotis, supranti, kad gyvenimas tikrai labai gražus. jei tik visi patirtų tą jausmą, tas boso virpinamas visas kūno ląsteles, nebeliktų jokių karų, žudymų ir išpuolių, rimtai sakau.


rašau, ir daug. rašymas dabar mano prikausomybė ir nepraleidžiu nė dienos ko nors neparašiusi.


namie dužo stiklas. maudžiausi jame.


grojom ir dainavom. gal kada nors suteiksiu jums ekskliuzyvinę galimybę pamatyti tai.


o čia ir mano dangus. čia oranžinis, paprastai rausvas. kas kartą kitoks.


mėgstu meną. su drauge buvom Žilinsko galerijoje, Aliutės Mečys darbų parodoje. patiko, labai patiko, stipriai įkvėpė.













šį savaitgalį buvau knygų mugėje, kur be proto daug žmonių ir užkrečiamų ligų, bet buvo verta, nes kambarys pasipildė dar krūva knygų ir pora plokštelių. 

dabar matau, kad per tas dvi savaites pamiršau, kaip rašyti. toks nevykęs įrašas kaip ir mano nuotaika dabar - naiviai optimistiška. nepykit ant manęs prieplaukos, bet taisysiuosi. šitas laikas toks baisiai intelektualinis - bibliotekos, parodos, muzika, plokštelės, knygos, fotografija, menas, tai gal jau smegenys perkaito. aš tokia linksma, kad pačiai juokinga. rytoj mokykloje, turbūt, būsiu pastatyta į vietą. ir atsiprašau, kad į komentarus neatsakinėjau. lyg ir grįžau.