2015/01/12

pingvinukas



užvakar krausčiau savo prisiminimų dėžutę. ten labai daug visokių daiktų - smulkmenėlių, suvenyrų, knygelių... radau mažytį žaisliuką iš vaikystės. tai nedidelis plastikinis erdvinis namukas. jis skaidrus, o viduje yra mažiukas mėlynas pingvinukas. namelis pripildytas melsvo skysčio, kurio anksčiau buvo iki pat namelio viršaus, bet dabar likę tik pusė. anksčiau namelį papurčius, skystis suputodavo ir putos ilgai nenusėsdavo, bet dabar tik mėlyni lašeliai chaotiškai plaukioja skaidriame vandenyje. anksčiau namelis buvo raktų pakabukas, bet jau seniai nulūžusi kilpelė ir pamesta grandinėlė. šitam daikteliui kokie 10 metų. labai gerai atsimenu, kaip aš jį mėgau. jis man niekada nepabosdavo. išprašiau mamos, kad nupirktų man jį iš maximos, lyg tai, jis buvo rinkinyje kartu su prausimosi reikmenimis. bet man ne jie rūpėjo. svarbiausias buvo šitas nedidukas namelis su pingvinėliu. džiaugiausi, kai išprašiau jo mamos. apžiūrinėdavau miniatiūrinius skaidrius langelius, duris, net mažytę tvorelę turėjo tas namas. purtydavau ir žiūrėdavau, kaip viskas suputodavo taip stipriai, kad net pingvinėlio nesimatydavo. tada laukdavau, kol skystis nurimdavo. kartais pingvinukas nuvirsdavo ant šono ir įstrigdavo tarp sienų, tada reikėdavo dar stipriau papurtyti. neatsibosdavo. niekada neatsibosdavo.

visada detalės mane domindavo labiau nei akivaizdūs dalykai. smulkmenos, dažnai nesvarbios ir nereikšmingos man atmintyje įstrigdavo geriau nei paprasti ir aiškūs reiškiniai. pavyzdžiui, aš galėdavau pastebėti gražų nedidelį, rožės formos šviestuvą parduotuvės viduje, vakare važiuojant per tamsų Vilnių, bet negalėdavau pasakyti, kokioje mes gatvėje ir ar dar toli iki namų. ir dabar dažnai taip būna. išmokau pastebėti ir akivaizdžius dalykus, nes taip tiesiog gyvenimas privertė, bet smulkmenos iki šiol man rūpi labiausiai. ilgos sesės blakstienos, lipdukai ant matematikos kabineto numerio, tokie mažyčiai ir apsitrynę, atsimenu, kokia mokytoja ten dėsto, bet nemanau, kad lipdukai užklijuoti tada, kai tai jau buvo jos kabinetas, draugės apsitrynęs nagų lakas, mamos jaunai atrodančios rankos, benamis judriame miesto centre.

išsitraukiau tą namuką iš dėžutės ir apsiverkiau. suknistai apsiverkiau. nes prisiminiau, kiek laimės jis man suteikdavo, kiek daug laiko galėjau praleisti žiūrėdama į šitokią smulkmenėlę, taip gerai pažįstamą, bet niekada nepabostančią. ir man nieko daugiau nereikėjo. galėjau purtyti tą žaisliuką ir šitaip užsimiršti. pamiršti, kad tėvai riejasi. pamiršti, kad mūsų apipelyjusiame bute be proto šalta. kad tėtis išsivežė šaldytuvą ir paliko mus su pigaus majonezo stiklainiais tarp dviejų pusės amžiaus senumo lango stiklų, kad mamos paakiai juodesni, nei bet kada anksčiau. aš sugebėjau užsimiršti.

kodėl dabar negali viskas būti taip pat paprasta?

2 komentarai:

  1. Aušrinee, būtų labai įdomu pamatyti tavo kambarį. Gal susuktum įrašą apie jį? c:

    AtsakytiPanaikinti