2015/01/10

Jerome David Salinger "Franė ir Zujis"



„Gal geidauji, kad Emilija, pajutusi potraukį parašyti eilėraštį, atsisėstų ir kalbėtų maldą tol, kol tas jos bjaurus egoistinis noras išgaruos? Ne, tu to nenori! Bet nori, kad tavo bičiulio, profesoriaus Taperio „aš“ prasmegtų skradžiai žemę. Čia kita kalba. Gal ir taip. Tačiau nelakstyk klykaudama apie visų egoizmą. Mano galva, jei nori žinoti, gerą pusę šio pasaulio bjaurasties sukelia žmonės, neišreiškiantys savo tikrojo ego. [...] Įsižiūrėk į prastą mokytoją, arba dar geriau – į prastą koledžo dėstytoją, ir tu dažnai pamatysi prarastą puikų automobilių mechaniką arba šaunų mūrininką.“ 


„- Aukštoji mokykla tėra eilinė bukinanti ir kvaila lobių kaupykla šiame pasauly. Noriu pasakyti štai ką – lobis yra lobis, po šimts galų. Koks skirtumas, ar lobis – pinigai, ar nuosavybė, ar kultūra, ar šiaip žinios? Maniau, tai vienodi dalykai, tik suvynioti į skirtingus popierėlius; taip manau ir dabar. Kartais pagalvoju, kad žinios dėlei žinių nė skatiko nevertos. Jas kaupti nėra reikalo, bent jau svarbaus reikalo. – Franė viena ranka nervingai nubraukė plaukus atgal. – Tas manęs visiškai nekamuotų, jeigu retsykiais – nors vieną kartelė – gaučiau bent miglotą užuominą, kad iš žinių bus išmintis, antraip neverta nė gaišti laiko! Koledže net neišgirsi, jog išmintis yra tiesioginis žinių tikslas.
[...]
                             - Šneki apie lobių kaupimą – pinigus, nuosavybę, kultūrą, žinias ir taip toliau, ir taip toliau. Tačiau be perstojo kartodama Jėzaus maldą, ar ir tu nekaupi kažkokio lobio, perkamo – parduodamo kaip ir kiti, labiau materialūs dalykai? O gal manai, jog maldos tai neliečia? Ar tau taip svarbu, kurioje pusėje kraunamas turtas – šioje ar anoje? Radai vietą, kur nepajėgs įsilaužti vagys? Ar čia ir yra visa esmė? [...] Logiškai mąstant, bent aš neįžiūriu skirtumo tarp žmogaus, pasigviešusio materealių ar net protingų turtų, ir žmogaus, pasigviešusio dvasiškų turtų. Anot tavęs, lobis yra lobis, po šimts velnių, o man regis, kad devyniasdešimt procentų šventųjų, paniekinusių žemiškąjį pasaulį, buvo tokie pat godūs ir nepatrauklūs kaip ir mes visi.“


Apie geras knygas rašyti daug sunkiau, nei sudirbti prastas, todėl taip ilgai ir kaupiausi prieš aprašinėjant šią novelę. Jerome David Salinger – amerikiečių rašytojas, gimęs 1919 m. ir išgyvenęs 91 metus. Išgarsėjo visame pasaulyje po romano „Rugiuose prie bedugnės“, kuris įkvėpė tų laikų paauglius ir piktino suaugusiuosius dėl „amerikietiškų vertybių paniekinimo ir vulgarios kalbos“. Po šios sensacijos ir žiniasklaidos dėmesio Salingeris atsiskyrė nuo pasaulio. Be „Rugiuose prie bedugnės“ rašytojas sukūrė dar keturias noveles. Viena iš jų - „Franė ir Zujis“. Knyga, kuri paliko daugiau klausimų, nei atsakymų.

Tai istorija apie du jauniausius niujorkiečių Glasų šeimos vaikus – dvidešimtmetę Franę ir dvidešimt penkerių  Zacharijų, vadinamą Zujumi. Franė perskaičiusi dvi knygeles apie piligrimines keliones ir Dievo ieškojimus pasimeta ir pati pasiklysta religiniuose labirintuose. Ji pradeda abejoti ją supančiu pasauliu, viskas aplink jai pradeda rodytis taip neteisinga ir kvailai beprasmiška. Vienintelis išsigelbėjimas, dalykas, kuris jai atrodo teisingas – Jėzaus maldos kartojimas (iš vikipedijos: hesichazmas arba isichazmas – mistinė ortodoksų maldos tradicija, susiformavusi vienuolių bendruomenėse. Šios maldos pagrindas - nenutrūkstama malda tyloje, kurios metu besimeldžiantysis ima regėti dieviškąjį veikimą, Dievo šviesą, kokią regėjo apaštalai Taboro kalne įvykus Jėzaus Kristaus persipavidalinimui). Šis įsitikinimas stipriai paveikia Franės gyvenimą – ji net meta numylėtą vaidybą, nes tai jai atrodo veidmainiška ir pradeda kelti pasibjaurėjimą. Vėliau mergina šeimos namuose sutinka vyresnį brolį Zujį. Šis bando įtikinti ją, kad ji neteisi – kad kartoja Jėzaus maldą pati nesuprasdama, kokia jos prasmė, kad tiki Dievą neteisingai ir myli jį ne besąlygiškai. Jie diskutuoja, Zujis įrodo, kur Franė neteisi, kur teisi, pagrįstai ją įtikinėja, kad pasaulis nėra toks baisus, koks jai atrodo. Abu jaunuoliai labai protingi ir išsilavinę, Zujis ypač. Jie daug žino apie juos supantį ir artimą, ir tolimą pasaulį, apie įvairius pasaulio tikėjimus. Visa knyga – tai labai labai ilgas pokalbis. Tarp Franės ir jos vaikino, vėliau tarp Zujaus ir jo motinos ir galiausiai tarp Franės ir Zujaus. Keista perskaityti visą knygą ir suprasti, kad joje buvo aprašomos tik dviejų dienų popietės.
                             
Gali pasirodyti, kad tai knyga apie religiją, bet ne. Nors kalbos apie įvairiausius dievus, krikščioniškąjį daigiausiai, aliuzijos į Bibliją ar pamąstymai apie Budos skelbtas tiesas užima didžiąją dalį knygos, po visu tuo guli daug daugiau. Mane sužavėjo, kaip du jauni žmonės gali gilintis į jiems svarbius dalykus. Kiekviena smulkmena jiems svarbi, viską jiems reikia aptarti ir išsiaiškinti. Kasdienius, įprastus dalykus jie supina su religinėmis temomis. Laužo stereotipus, svarsto, ar tikrai normos yra teisingos. Veidmainystės, pasirodymas prieš kitus, kaina, kurią reikia sumokėti stovint už savo įsitikinimus, savojo „aš“ kūrimo svarba, egoizmas ir per didelė meilė sau. Visa tai išdėstoma neįprastai - lyg išvertus išvirkščiai.
„Aš nebijau konkurencijos. Atvirkščiai. Argi tu nesupranti? Aš kaip tik bijau, kad imsiu konkuruoti – tai mane ir baugina. Todėl ir išėjau iš Teatro fakulteto. Tik dėl to, kad esu taip baisiai linkusi priimti kiekvieno kito vertybes, todėl, kad mėgstu plojimus ir susižavėjimo šūksnius. Man tai tik į bloga. Man dėl to gėda. Vemti verčia. Man šlykštu dėl to, kad neužtenka drąsos būti visiškai niekuo. Mane pykina nuo pačios savęs ir visų kitų, kurie nori kuo nors sublizgėti.“

Aplink mane esantys krikščionys – labai abstraktūs tikintieji ir patys dorai nesuvokia, kuo tiki. Jie tiki iš pareigos, iš įpročio, nes „taip reikia“ arba „taip mama liepė“. Ir nors as pati nesu krikščionė, Zujis man parodė parodė, kaip reikia iš tikrųjų tikėti, sugebėdamas neprimesti jokios religijos. Svarbu suprasti, kuo tiki ir priimti tikėjimą, tik tada, kai suvoki jo esmę ir ji tau atrodo teisinga. O ne todėl, kad „kitaip močiutė supyks“.
                            
 Zujis – veikėjas, paliekantis ryškų įspūdį. Priminė man suaugusį ir išmintingesnį Houldeną iš „Rugiuose prie bedugnės“. Jis pilnas išminties, bet nė lašelio pasikėlimo, tik sveiko pasitikėjimo savimi. Jo požiūris toks lengvas, paprastas, bet tuo pačiu labai protingas ir drąsus. Zujis sugeba nuoširdžiai domėtis, bet per daug giliai į širdį neima, dalykiškas. Viską norintis išsiaiškinti ir suprasti, nesilygiuodamas į seniai nustatytas normas ir pasitelkdamas savo aštrų protą. Sarkastiškas ir be jokių veidmainiavimų, nuoširdus. Nežinau kodėl, bet jis įkvėpė žiūrėti į viską lengviau, ne taip jautriai, bet neprarandant noro ir tikslo nagrinėti ir analizuoti.

Prieičiau tokių išvadų. Nesvarbu, ar kalba eina apie religiją ar apie ką nors kita. Dalykai retai yra tokie, kokie atrodo iš pat pradžių. Reikia gilintis. Aiškintis, nagrinėti, jei nori suprasti. Tam, kad kažkuo tikėtum, kad turėtum kažkokį įstikinimą ar nuomonę, turi žinoti, kuo tiki. Tiesa niekada nepaaiškėja iš karto, ji ateina po truputį, po gabalėlį ir tas dėliojimas gali užtrukti savaitę, gali ir visą gyvenimą. O gyvenimas yra ieškojimas, kurio esmė yra pats procesas. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą