2015/01/24

mano tvirtovė

jau turbūt buvo galima suprasti, kaip nepernešu pagyrų ir visų tų "pažiūrėkit, ką nusipirkau", "pažiūrėkit, ką aš turiu, o jūs ne" ir pan. įrašų. negaliu pakęsti pagyrų. priežastis, kodėl rodau jums savo kambarį ta, kad buvo ne vienas prašymas ir kaip gi aš neklausysiu savo skaitytojų.

gyvenu pusiau palėpėj, tokioj pastogėj. apsikrovusi knygomis, užrašų knygelėmis, piešiniais, plokštelėmis, apdulkėjusiais suvenyrais ir mielomis smulkmenėlėmis, žvakėmis, laiškais ir gėlėmis. žiemą mama bara už kokias aštuonias vienu metu degančias žvakes, kurias užpūtus smirda visi namai, vasarą už tai, kad atsidarau langą iki galo ir skaitau knygą atsisėdusi ant palangės, leškas demonstruodama prieš visą savo kaimą. kiaurus metus svajoju paliesti saulėlydžius, kurie kaip cukraus vata ryškiai rožine spalva spigina man į langus. jei debesuota, tada žiūriu, kaip lietaus lašai trankosi į stiklus, o vėlų vakarą užmigti padeda tylūs medinių sijų pokšėjimai. kartais girdžiu be garso krintantį sniegą.

man - čia magiška ir tuo pačiu iki skausmo pažįstama vieta. man patinka tobulinti kiekvieną šitos erdvės kampelį, pridėti kažko naujo, nuo kažko apvalyti. mėgstu tvarką, bet ir bardako pastoviai būna. šventovė, kurios galva - aš ir tik aš.

ir man turbūt reikėtų dažniau jį palikti...