2015/12/30

The Grand Budapest Hotel, 2014





trečias mano matytas Wes Andersono filmas. ir kad ir kaip jį mėgsta niekinti lietuvių kritikai, kuo toliau, tuo labiau mane žavi šitas režisierius. vėl pastelinė, simetriškų, centruotų kadrų, ryškių spalvų ir dar ryškesnių fantastinių veikėjų pilna istorija, šį kartą apie viešbučio "Didysis Budapeštas" vadovo ir jį lydinčio pasiuntinuko keblias situacijas.

viskas čia painu, bet labai įdomu ir įtraukia. nors Andersono stilių galima pavadinti šablonišku, šis filmas man labai stipriai skiriasi nuo "Kelyje su Dardžylingu". nors ir vėl kartojasi ironija, šitas filmas išskirtinis savo detalėmis, humoru ir netikėtais siužeto vingiais. čia yra menas.

veikėjų daug ir visi jie labai išskirtiniai, kuriuos atlieka daug žymių ir gerų aktorių. beveik nėra tokių, kurie būtų tik nesvarbūs antro plano veikėjai. kiekvienas turi savą reikšmę veiksmo eigoje ir niekada nežinai, ko tikėtis. kiekviena detalė čia svarbi ir reikia išlaikyti dėmesį. kas žiūrint pirmą kartą atrodo tiesiog keista, žiūrint antrą kartą pasireiškia kaip simbolis - gelės vaiko karste, pasiuntinuko Zero vardo esmė, katė išmesta pro langą (nenoriu spoilinti. tiesiog kiekviena smulkmena nėra be priežasties. viskas turi potekstę ir iškirpus vieną minutę, sugriūtų didelė viso filmo dalis). žiūrėdama mėgavausi tuo.

pagrindinis veikėjas - Gustavas, paslaptingas, elegantiškas ir daugybę pažinčių turintis viešbučio vadovas, turintis sugebėjimą itin gerai ir itin artimai bendrauti su senomis turtingomis poniomis. toks, kuris deklamuoja romantistų eilėraščius, o po minutės riebiai nusikeikia. viena iš jo senų draugių, pastovi viešbučio lankytoja, staiga miršta ir Gustavas, atvykęs į jos laidotuves sužino, kad palikimu gauna neįkainojamą paveikslą. ponios giminaičiai nesiruošia Gustavui nieko duoti ir apkaltina jį žmogžudyste, tada prasideda gaudynės, slapstymaisi ir didelė painiava. net keista, kad vienu filmu galima tiek daug parodyti.

šis filmas ir juokingas, ir liūdnas tuo pačiu. švelni melancholija pinasi su sarkazmu ir veiksmu, kuris, rodos, gali rutuliotis tik vaizduotės sukurtame pasaulyje. čia nereikia logikos. yra ir žiaurių, sadistinių kadrų. viskas kartu - tai meno kūrinys, kuris ir įtraukia, ir pralinksmina, ir nustebina, ir priverčia šiek tiek suglumti. visoje sumaištyje sukasi skirtingi gyvenimai liūdnų ir kažko netekusių, kažkuo nusivylusių, kaip nors sugadintų ar dar sugadinsiamų asmenybių. skaudančių širdžių gaudynės, kur žmogus tenori artumo ir supratimo, nes iš tiesų tėra silpnas padaras, kad ir po kokiomis manieromis ir pažintimis besislėptų.

kostiumai, dekoracijos, interjerai, kraštovaizdis, frazės, detalės ir tas išskirtinis Andersono stiliaus filmavimo būdas, kai kadrai simetriški ir objektai išdėstyti centruotai.

tikrai įtraukiu į mėgstamiausių sąrašą.





2015/12/28

nihilizmas


iš tumblr



"nobody exists on purpose, nobody belongs anywhere, everybody's gonna die. come watch TV."
- Morty Smith

filosofija man dažnai atrodo pilstymas iš tuščo į kiaurą, svaidymasis dideliais žodžiais tol, kol pats pasiklysti tarp jų. bet iš esmės, kartais pasigilinti į tokius dalykus įdomu. kol nesusipainioji.

nežinau, ar esu pakankamai brandi, ar žinau pakankamai, kad šnekėčiau apie filosofiją ir nesupainiočiau skaitytojo dar labiau. bet man nerūpi, todėl noriu pašnekėti apie tai, kam labai prijaučiu - nihilizmą.

visatoje nėra prasmės. joks gyvenimas neturi jokios prasmės ar reikšmės. nėra tokio dalyko kaip vienintelė tiesa ar moralė ir tiesa ir moralės normos gali būti suvokiamos skirtingai, nes ir tiesa, ir moralė yra žmogaus sukurtos savokos. bet kokia tariama reikšmė ar prasmė tėra reikšminga žmogaus požiūriu. viskas yra beprasmiška. likimo nėra. pasaulis sukasi nepriklausomai nuo to, ar egzistuojam. mes ateinam ir išeinam, ir niekas nepasikeičia, net jei atrodo, kad nuveikėm kažką didingo. mes gimstame ir visas mūsų gyvenimas yra ėjimas mirties link. mūsų egzistenciją nulėmė klaida. visiškas atsitiktinumas. mes - visatos netyčiukai, nieko jai nereiškiantys ir niekaip neįtakojantys jos egzistencijos. bet kokia įsivaizduojama prasmė - tai priemonė bandant atitraukti save nuo minties apie mirtį.

o dabar galima atsikvėpti. visa tai skamba bjauriai ir gąsdinančiai iš pirmo žvilgsnio. kai pamąstai logiškai, visa tai - tiesa. bet kokią prasmę ar tiesą susikuria pats žmogus, o visatai tai vis vien.

bet nėra viskas taip blogai. viskas priklauso nuo požiūrio. jokia kita idėja nedaro manęs laimingesnės kaip kad idėja, kad gyvenimas neturi prasmės. niekas neverčia manęs jaustis tokia laisva, kaip šita mintis. nes žinodama, kad nėra reikšmės, nėra to Didžiojo Tikslo, kurį turiu pasiekti, aš esu laisva nuo bet kokių įsipareigojimų. aš nieko nenuvilsiu - nei artimųjų, nei savęs, nei kokio nors dievo. kad ir ką aš daryčiau, vis tiek mirsiu. nebelieka smaugiančios baimės, kad nepaliksiu nieko po savęs, nes nepaliksiu. net jei atrodys, kad palieku - tai iliuzija.

kai šitai suvoki, kai garsiai įvardiji ir kelis kartus sau pakartoji, kol galiausiai įsisavini - gyvenimas neturi prasmės - viskas nušvinta. nesi niekam įsipareigojęs. ir kad ir koks šitas reikalas atrodytų sunkus ir juodas, geriau pagalvojus, jis išlaisvina. vieną dieną mirsim, o iki tol galim mėgautis gyvenimu. išspausti iš kiekvienos sekundės geriausia, nes neturim, ko prarasti. gyventi jaučiantis gerai ir užtikrinti, kad žmonės aplinkui yra laimingi.

paika kalbėti dideliais žodžiais ir jaučiuosi kaip dvylikametė, bet vadovaujantis nihilizmo filosofija, gyvenimo prasmė ta, kad jis neturi prasmės. galim bandyti patys suteikti jam prasmę, bet vėlgi - ta prasmė bus beprasmiška.

nihilistai dažnai įsivaizduojami kaip viskam abejingi ir laiką stumiantys žmonės. turbūt, ne be reikalo. lengva įsisukti į "nieko nedarysiu, nes tai vis tiek neturi prasmės" verpetą. bet neįsivaizduoju, kam tai gali teikti malonumą, kas gali būti laimingas vadovaudamasis tokia filosofija. kiekvienas pasirenka sau tinkančią srovę ir pritaiko tą filosofiją praktiškai ir aš renkuosi nihilizmą pritaikyti kaip idėją, kuri leidžia man daryti ir patirti kuo daugiau, veikti tai, kas teikia džiaugsmą ir išbandyti kuo daugiau, nieko nebijoti ir viskam sakyti taip, nes vis tiek neturiu, ko prarasti.

daug modernių meno srovių yra nihilistinio pagrindo. yra žmonių teigiančių, kad visas modernistinis ir postmodernistinis menas yra nihilistinis, nes netarnauja dievui. daug žmonių vadovaujasi nihilizmu, patys to nesuprasdami ir neprivalėdami to įvardyti. viskas čia yra logiška. yra žmonių, kuriuos neva liūdina tai, koks nihilistiškas pasaulis darosi, bet manau, kad viskas reliatyvu. mane, kaip ir daugelį, mintis apie nereikšmingumą tik išlaisvina ir nebeverčia niekam tarnauti. laisvų žmonių visuomenė - laimingų žmonių visuomenė. "Viskas, kas laukia vaivorykštės pabaigoje - šūdai. Ir tai verčia mane jaustis tokiu laisvu." (filmas "Kelyje").

per daug gilinantis į tokią filosofiją tikrai gali užgriūti baisi depresiją. todėl ir paliečiam čia tik patį vandens paviršių. mintis, kad nieko nereiški, kad esi tik statistinė būtybė gąsdina. manau, tam žmonėms ir reikia dievo. reikia religijos, kad įtikintų, kad po mirties laukia rojus ar geresnis gyvenimas, jei dabar viską atliksi tinkamai. aš ateistė. ir manau, kad tokios mintys yra melas sau. Frydrichas Nyčė, garsiausias nihilizmo filosofas, sakė "Dievas yra miręs" (šis sakinys neturi būti suvokiamas kaip teiginys, kad dievas egzistavo, o tada numirė. šis sakinys teigia, kad religija yra žmonių kūrinys ir jokio dievo nėra). žmogui reikia tikėti kažkuo, kad nebūtų taip baisu, ir jei jam lengviau meluojant sau, aš nieko prieš. šiaip ar taip, vienos tiesos nėra.

nihilizmas - plati srovė ir turi daug atšakų. viskas baisiai sudėtinga, bet esmė aiški. o jos pritaikymas praktiškai - kiekvieno asmeninis reikalas. galima čia rasti daug trūkumų - jei nihilizmas teigia, kad nėra vienos tiesos, tai kaip tai gali būti tiesa? daug kas ginčytina, daugelis gali nesutikti ir daugelis pykti už religijų paniekinimą. bet manau, kad kiekvienas renkasi savo idėjas, kuriomis vadovaujasi. aš vadovaujuosi beprasmiškumo idėja. jei mirsiu, tai bent būsiu nugyvenusi gyvenimą taip, kad nieko nesigailėčiau. nes neturiu jokių įsipareigojimų, neturiu reikšmės, kurią turėčiau pasiekti.


iš tumblr

2015/12/20

skersvėjis prirūkytame koridoriuje


  


dėmesio




noriu sirgti depresija,
pjaustytis venas popieriumi.
noriu būti hiperaktyvi,
šokinėti medžiais kaip beždžionė.
noriu žudytis,
skęsti virtuvės kriauklėje.

ir tada tu manęs verksi.

2015/12/12

mes raganų proanūkės




"We are the grand daughters of all the witches you were never able to burn."

"Bet jau jų charakteris...". "Nepavydžiu jų auklėtojai...". "Nežinau, gal jos tiesiog labiau gilios nei kiti...". "Aš ir matau, kad tau nepaaiškinsi, kaip gyvent."."Man tikrai nieko keisto, kad tavo zodiako ženklas įrašytas prie pačių bjauriausių."

"Well-behaved women seldom make history" (L. T. Ulrich). sori, mama, kad užaugau banditu. aš ir nenoriu, kad su manim būtų lengva. su tobulais neįdomu. jūs galėsit džiaugtis, kad buvot pavyzdingi piliečiai, neužtraukėt gėdos tėvams ir tėvynei, elgėtės kaip dera ir buvot iš esmės dori žmonės. kažkam juk reikia būti vidutinybėmis. visi jūs - tušti kvailiai, trokštantys utopinės laimės, dėmesio ir greitai paruošiamų jausmų. jūs bijote nepažįstamų ir naujų emocijų. neviltis taip choreografiškai tąso. skausmas poetiškai ir teatrališkai lėtai mėsinėja kūną. po truputį - lėtai nuplėšia nagus, nugremžia odą virtuviniu šepečiu, o pačiai pabaigai pasilieka smegenis. melancholija su ilgesiu sugriebia už plaukų ir švelniai skandina ledinėj vonioj kol apsineši labiau, nei nuo bet kokios žolės ar ratų. džiaugsmas pakelia į spalvotus debesis ir nebežinai, kurioj pusėj žemė. atsipalaidavimas - toks gaivus jausmas, kad atrodo, daugiau niekada gyvenime nebeištrokši. ir kai visa tai junti, jautiesi girtas nuo gyvenimo. bet jūs to nejuntat. esat žemiški kirminai, garbinat konformizmą, materializmą, egoizmą ir tuo pačiu apsimetat individualybėmis. jūsų nuotraukose žmogus turi gražiai šypsotis, jūsų reputacijos negali būti suterštos nė krisleliu dūmo, lašo ar keiksmo, o paklodė negali būti sutepta anksčiau dvidešimt penkerių. prieš save visada turit veidrodį, bet į negražius nežiūrit.

o aš tikiuosi numirti turėdama kuo įrodyti, kad gyvenau.

kažkada pasistačiau supratimą, kaip viskas yra. tada išėjau į žmones ir man į veidą tėškė pats didžiausias įmanomas sumišimas. kaip jūs galit šitaip susitelkti į smulkmenas? negi tikrai nejuntat to? kaip galit ramia širdimi pragyventi visą gyvenimą mąstydami vien apie pinigus ir daiktus? kaip galit teisti kitus, spręsti apie gyvenimus iš išvaizdos, rūpintis kas ką pagalvos ir taip imti į širdį kiekvieną bereikšmį nieką? kaip galit būti tokie susvetimėję ir grubūs? nieko nebesuprantu.

vėl mano moralai. dažnai šlykščiuosi savimi. čia vienas iš tų atvejų. bet bent jau darau tai nuoširdžiai.

aš arogantiška ir pastoviai apsimetu žinanti geriau. aš debilui parodysiu, kad jis debilas. jei tavęs nemėgstu, leisiu tau suprasti. jei aiškinsi man, kaip rengtis, pasakysiu, ką galvoju, net jei esi mokyklos direktorius (tru stori). bet tuo pačiu apsisukusi kalbėsiu apie žmonių grubumą ir egoizmą. gal dėl to, kad tai man atrodo dirbtiniai jausmai, o pati viską darau nuoširdžiai ir juk dėl jausmų niekada neturi jaustis kaltas.

tiesiog jūs tiek daug nesuprantat. bėgat savo rateliuose, isterikuojat, verkiat, juokiatės taip, kad net baugu, ir vėl isterijos pilni dar greičiau bėgat. ir niekur nenubėgat. matot tik savo surudijusio ratelio virbus. aš sustojau jau seniai ir dabar matau viską aplink, ir žinau, kad nieko nežinau.

2015/11/21

man tiesiog patiko šitie žodžiai


"sadness gives depth. happiness gives height. sadness gives roots. happiness gives branches. happiness is like a tree going into the sky, and sadness is like the roots going down into the womb of the earth. both are needed, and the higher a tree goes, the deeper it goes simultaneously. the bigger the tree, the bigger will be its roots. in fact, it is always in proportion. that's its balance."

- Osho


tiek daug tiesos tame. kuo giliau moki džiaugtis, tuo giliau moki liūdėti. nes emocijos, nesvarbu, kokios, skirtingų žmonių jaučiamos nevienodai. vieni moka jausti geriau, kiti tiesiog per daug paviršutiniški, per daug susirūpinę kasdieniu šlamštu.

aišku, kad kuo gilesnis liūdesys, tuo labiau jis slegia. bet tuo pačiu manau, kad iš didžio liūdesio gali gimti ir gražūs dalykai. ir šneku ne apie Salomėjos Nėries stiliaus virkavimus.

šiaip ar taip, nepamenu nė vieno iki galo malonaus lapkričio. šiais metais jis ypatingai malonus, lyginant su ankstesniais, bet vist tiek ne iki galo. Lietuvos oras šlykštus. matant visiškai pilką dangų, visiškai pilką aplinką ir visiškai pilkus veidus sunku neįsileisti to liūdesio.

sunku nesitikėti, kad įsileidus, savęs mėsinėjimas netaps būdu pasilinksminti.

2015/11/16

abejingumas mums neegzistuoja



taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš.

vakar vakare užmigau su Bukovskiu. jis vienintelis su manim ir temiega. eilinį kartą many virė gyvenimas ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. jis neprognozuojamas žvėris. ir vakar jis mane dusino - vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs.

- tu tik slepi baimę po ta energija.
- puiku, kad tu geriau žinai.
- visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. kitaip patys save suėstų.
- aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.
- kai vieną dieną nebeturėsi, ką veikti, kai nebebus, ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likt su savim. ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. kaltė tave suvirškins.
- kai nebeturėsiu, ką veikt, galėsiu ramiai numirti.

tai buvo vakaras, kai sekundei turėjau likti su savimi.

pameni, kai kažkada nustūmei mane nuo dviračio ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? aš irgi ne. ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. skaudėjo žiauriai.

- man nepatinka pirkti maistą maximoj. man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasikėlusiomis pusseserėmis. man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas.
- nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. nepatinka, kai vietoj to, kad reikštum savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne?
- nekenčiu tavęs.
- myli mane. nes sakau tau tiesą.

nervinausi. grąžiau rankas. nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. o, seniai taip bebuvo... pasiilgau. sadomazochizmas skamba taip poetiškai.

kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti.

jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, likutį skausmo iškęsiu aš. kad juoda būtų iki galo. mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. kad balta būtų iki galo.

2015/11/05

Melancholija

ant suolelio sėdėjo mergina. akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.

Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet prisilietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.

vėjas buvo švelnus. per švelnus lapkričiui. mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.

Melancholija tyliai prisiartino prie merginos iš nugaros. ši nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.

- Žinau, kad tu čia, - tarė mergina.

ji svajingai pažvelgė į tolį ir staiga jai širdį suspaudė ilgesys. ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. pasiilgo mylimo nuo šypsenos prisimerkusių akių. pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. pasiilgo vietų, apie kurias net nežino ir žmonių, kurių niekada nematė.

merginos plaukai pražydo. kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija sužibo žibutėmis. melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. ties viršugalviu, ties smilkiniu, ties skruostikaulio įdubimu.

mergina prisiminė draugo akis. jose galima rasti Meksikos karštį. rytinės kavos puodelis. jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.

- Tu man kaip sena draugė, - mergina kreipėsi į Melancholiją.

Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.