2014/12/29

Varšuva

prieš savaitę su klasiokais ir kitais žmonėm iš mokyklos važiavom į Varšuvą, Lenkiją. kelionė autobusu, tada Koperniko mokslo centras. nors tikėjausi nuobodaus muziejaus, man ten tikrai patiko ir buvo visai nenuobodu. daugybė bandymų, susijusių su fizika, chemija ir biologija. čia pilna visko - nuo pripučiamo iglu, būgno, plakančio pagal širdies ritmą, žemės drebėjimo, koordinacijos patikrinimo iki vaikų planavimo, vaikščiojimo kaip driežui, pasisedėjimo ant skraidančio kilimo ir bėgimo žiurkėno rate. galėjom ten vaikščioti laisvai, be mokytojų ir gavom 4 valandas laiko, bet ir jo neužteko. ten esančioje kavinėje viskas atrodė taip lenkiškai (atsiprašau), kad vakarienei valgėm grikius. vakare, viešbutyje buvo nemažiau smagu. daugeliui ekskursijų metu pats įdomiausias laikas ir būna viešbučiuose. sėdėjom kambary septyniese ir šnekėjom. daug šnekėjomės ir supratau, kad turiu žiauriai fainus draugus. 
gerai, kad kartu važiavo trys mokytojai vyrai. jie mums neaiškino, kada eiti gult ar kad sedėtume tyliai, kaip kad būtų buvę su moterimis. užmigom apie 4 ryto Lenkijos laiku. reiškia ištempėm visą parą be miego. išmiegoję tris valandas kėlėmės ir vykom į Lenkijos žydų istorijos muziejų. šį kartą buvau beveik visiškai tikra, kad bus žiauriai nuobodu. bet nebuvo. gidė šnekėjo angliškai ir viską girdėjom per ausines, kurias mums davė. muziejuje pasakojama apie visą žydų istoriją Lenkijoje, neapsiribojama vien holokaustu. ten visko pilna. taip erdvu ir tiek visko daug, kad nelabai išeina suvokti visą pastato dydį. patalpos skirtingų formų ir dydžių, kai kur sienos palinkusios, daug vaizdų - šviečiančių ekranų, per projektorių rodomų nuotraukų ir filmų ištraukų. tikrai patiko. lietuviams šimtas metų iki tokio lygio muziejų.
po muziejaus aplankėm valdovų rūmus. visai neturėjau nuotaikos moksliukiškai rinkti informaciją, todėl pasitrankėm po visas auksines patalpas ir bijojom piktų lenkių. ten jų pilna - saugo kiekvieną eksponatą kaip aukso gabalą (čia turbūt nelabai geras palyginimas, nes ten aukso tikrai daug). neleido net fotografuotis, nors šiaip ten leidžiama. bijojom, kad įkas. kadangi jos buvo tokios piktos ir nedraugiškos, mes irgi buvom negeri - lietėm viską ir žaidėm kas padarys ką drąsesnio lenkei nematant. pasivaikščiojom po senamiestį, paskui sustojom prie mcdonald's. aš sveikuolė likau be šilto maisto. beliko dar 8 valandos kelio atgal. bet neatsibodo. nė sekundės nebuvo nuobodu, nes aplink faini žmonės.
Lenkijoje buvau ne pirmą ir ne antrą kartą, bet man labai patiko. keliaudama kvėpuoju taip, kaip niekur kitur. man keista, kad keli žmonės nevyko į šitą kelionę tik todėl, kad "jau buvo ten" arba "netoli, reiškia neįdomu". kiekvienas išvykimas už Lietuvos sienos yra naujas potyris. net jei važiuoji į tą pačią vietą, tuo pačiu keliu, vis tiek nebus taip, kaip praėjusiais kartais. reikia vertinti ir iki galo išnaudoti kiekvieną mažiausią galimybę. manau, keliaujantys mane supranta.













































Komentarų nėra:

Rašyti komentarą