2014/12/10

protect me from what i want

turiu pilną teisę parašyti beprasmišką įrašą. be jokių įžangų ar išvadų. darau ką noriu.

atsibodo man stumti laiką tumblr. sėdžiu, žiūriu į visas nuotraukas, visas citatas ir ištraukas iš filmų. spoksau į hipnotizuojantį kompiuterio ekraną ir galvoju, kokie tie žmonės kūrybingi. kokie jie visi išskirtiniai ir mąstantys. grožiuosi, sėdžiu, klausausi mėgstamos dainos ir kompiuterio ūžimo ir viską renku į save.


o išjungus kompiuterį nelieka nei to ūžimo, tik tyla.


apsižvalgau aplink save ir pamatau krūvas prirašytų netvarkingų knygelių-žurnalų, krūvas nebaigtų eskizų, kelis ryškiaspalvius paveikslus, šalia fotoaparatas su perpildyta atminties kortele, o netoliese guli daugybę kartų liesta gitara.


bet kažko trūksta.


ir pati nesuprantu ko. jaučiuosi lyg man trūktų paslapties. lyg viskas būtų per daug aišku ir paprasta. mano nuotraukose, nors ir meniškose, pažįstami žmonės, ant popieriaus išraižyti žodžiai skamba beprasmiškai ir neperteikia to tikro jausmo. į paveikslus nesinori žiūrėti, nes kiekviena detalė ten pažįstama ir išpuoselėta. viskas lyg dvimačiame filme. kažkaip netikra.



aš nesijaučiu pakankamai kūrybinga, nesijaučiu lyg turėčiau tą auksinę giją galvoje. jaučiuosi nepakankamai gera, nepakankamai kūrybiška, kad nuveikčiau tai, kuo galėčiau didžiuotis. mano aukšti standartai transformavosi į kažkokį nepaaiškinamą nepilnavertiškumo jausmą. man, tai drąsiai, savimi pasitikinčiai, į viską žiūrinčiai atvirkščiai Aušrinei. pati nebesuprantu, kas darosi.



žinau, kad negaliu visur būti gera - ir muzikoje, ir tapyboje, ir rašyme, ir fotografijoje. bet kiekvienas tas dalykas man teikia tokią laimę... piešdama ar grodama aš viską pamirštu. man tą sekundę būna visiškai giliai vienodai, koks kontrolinis laukia rytoj, kiek dabar valandų ar kad kojoms šalta ir reikia apsimaut kojines. visa ta kūryba teikia kaifą. ir nenoriu to mesti. bet kai pats kūrybinis procesas praeina ir pažvelgiu į tai, ką sukūriau, aš niekada nebūnu savimi patenkinta. n i e k a d a.



visiems ką nors kuriantiems būna sunkumų. ir žinau, kad esmė ne tikslas, o kelias link jo. bet man kažkaip negera ant širdies dėl tokių abejonių. vartosi galvoj viskas aukštyn kojom...



sakiau rašysiu beprasmišką įrašą. bet nežinau, kaip čia išėjo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą