2014/11/18

. . .

beprasmės kalbos apie pinigus, įstatymus, teises, pareigas ir valdžią, nuo kurių fiziškai bloga. pykina ir vimdo.

aplinkui gūdžiai tamsu, juodas dangus, juodi medžių šešėliai, juodos pievos, ryškiai baltas mėnulis ir kraupiai mašinos žibintų apšviestas kelias. pradedu abejoti viskuo, kuo iki šiol tikėjau ir dariau, viskuo, kuo tikiu ir darau ir ką dar darysiu. rodos, kažkoks gniutulas iš manęs nori ištrūkti ir prisidėti prie miglų, ten, kur ir priklauso. prie tų miglų, kurios visiškai atsitiktina tvarka, necikliškais ruožais dengia kelią.

važiuoju. aplink ūžia. pro šalį lekia greitos mašinos. ryškios, dygios jų žibintų šviesos skaudžiai išsiskiria tirštos tamsos fone. užmerkiu akis ir šviesų dygliai užsilieka po mano vokais. akimirka sustoja. o, jei laikas taip dažniau galėtų sustingti... gal tada nejusčiau jo tėkmės skausmo. baimės, kad kažką iššvaisčiau, kad neišnaudojau to, ką galėjau. galbūt siaubą, kad paliksiu žemę be žymės pakeistų nerūpestingumas.

bet mašina pravažiuoja, lyg tai būtų vienintelis ir nenumaldomas jos tikslas. kartu nuskrieja ir šviesa, su kiekvienu spinduliu nusinešdama po trupinėlį baimės. o aš beveik lengvai atsikvepiu su viltimi, kad mašinų pravažiuos pakankamai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą