2014/11/21

Melina Marchetta "Kas tu, Alibrandi?“


Ryškus viršelis su baisiai išraiškingu išskirtinių bruožų merginos portretu ir akį traukiantis „N-14“ ženklas. Ir kaip, po velnių, šitas daiktas atsirado mano knygų lentynoje? Arba dar geriau, kodėl aš nusprendžiau, kad turiu perskaityti viską, ką pas save turiu prieš einant į biblioteką? Pati nežinau atsakymų į šiuos klausimus, bet taip jau susiklostė, kad perskaičiau „Kas tu, Alibrandi?“. Nuo pradžios iki galo, nes nors dažnai ir norisi kokią knygiūkštę mest šalin, prisiverčiu susikaupti ir perskaityti iki galo. Viltis miršta paskutinė. Ir dar prie viso to, ji durnių motina.

Knygos veiksmas nuobodus ir įprastas, nieko naujo, nieko neįprasto paaugliams skirtoje literatūroje. Džozefina Alibrandi – septyniolikmetė pagrindinė šios knygos veikėja, italų kilmės, gyvena su mama Australijoje. Ji lanko privačią mokyklą, ji ir jos draugės sudaro būrelį, kuriuo žavisi visos mokyklos merginos (žinoma, kaip ir priklauso pagal įprastą tokių saldžių istorijų schemą, toje grupelėje yra viena nukekšėjusi gražuolė, viena drovuolė, viena išsišokėlė), aplink vis šmėsčioja didelė Džozefinos priešė, kurią žavusis būrelis vadina Nuodingaja Gebene, dar pora modelių pašiepia Džozefinos itališką kilmę. Džozefiną kamuoja paaugliui nepaprastai skaudžios bėdos – jos nepripažįsta mokyklos elitas, o ji baisiai nori pakliūti į jų gretas, ją persekioja itališkos kilmės šešėlis, ji nuo pat gimimo gyvena be tėvo, bet jis staiga atsiranda, o su juo – ir krūva bėdų. Dar nesutarimai su močiute ir, žinoma (kaip gi be šio prieskonio!) – meilės bėdos, bernai, skaistybės ir t.t. Mano nuomone, Džozefina – baisiai neįdomi paauglė, pilka ir tik perskaičius knygą užmirštama. Rimtai, va jums įrodymai:

"Tad viena iš daugelio mano bėdų ta, kad negaliu dažnai išeiti iš namų. Nors pati didžiausia bėda – kad esu įstrigusi mokykloje, kur dominuoja turtingieji."

"Ir nors mergaitės iš Šv. Mortos apie tai neužsimena, galiu lažintis, jog kuždasi apie mane man už nugaros. Esu tuo tikra. Jaučiu, kad niekada negalėsiu būti lygiavertė jų bendruomenės narė, ir to negaliu pakęsti, nes esu ne menkesnio proto nei jos."

"Kadangi namas nedidelis, valgomasis kartu yra ir svetainė. Bet tai ne tragedija. Tiesiog tai reiškia, jog galima valgyti žiūrint televizorių, mokytis prieš televizorių ir veikti bet ką ilsintis prieš televizorių. Man tai puikiai tinka."

"Tą vakarą per žinių laidą mūsų nerodė. Rodė tik Nuodingąją Gebenę, nes ji buvo grupėje, kuri apipylė klausimais premjerą. Kaip visada buvo išsipusčiusi ryškiais, rėkiančiais apdarais, tarsi būtų pasaulio bamba. Kad ir kaip aš nekenčiu Nuodingosios Gebenės, vis tiek noriu priklausyti jos aplinkai. Tiems, kas pažįsta garsenybes, sukasi tarp išsilavinusių žmonių. Pasauliui, kuriame aš prigyčiau.
Maldauju tave, Dieve, leisk, kad būčiau pripažinta ne tik bedalių ir vargšų."

Esmė tokia – Džozefina per vienerius mokslo metus stipriai pasikeičia, persidėlioja savo įsitikinimus ir nuostatas, pakeičia požiūrį į savo artimuosius ir supranta, kad nereikia niekur bėti, kad būtų laiminga – užtenka susitaikyti su savo tikraja prigimtimi ir kilme. Mergina išmoksta atleisti, nusiraminti ir susitaikyti, suvokia, kas ji yra (koks netikėtas knygos pavadinimas...). Nieko nesakau, tai tikrai svarbūs dalykai gyvenime, ypač mokėjimas susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti – šiuo atveju, kilme. Bet visa kita taip nuvalkiota... Nežinau, kaip jums, bet man jau seniausiai aišku, kad reikia eiti savu keliu, puoselėti savojo kūrimą, neatsižvelgiant į tai, ką galvoja aplinkiniai ir kad pritapimas prie „elito“, „turtingųjų“, „auksinio jaunimo“ – tikrai ne toks pasiekimas, kuriuo reikėtų didžiuotis ar kuris darytų didelę įtaką ateities kūrimui. Ši knyga bando įtikinti, kad svarbu būti savimi ir galima būti laimingu ten, kur esi, nepriklausant aukštesniam „luomui“. Bet iki galo neįtikina. Nežinau, ar dėl to, kad aš jau tai puikiai žinau, ar tiesiog nepakankamai pastangų įdėta.

N-14 ženklas tik dėl vos vos nešvankybių, bet ir tai, ten jų labai nedaug. Atmetus jas, šitas skaitinys tinka ne vyresnėms, nei 12 metų. Rašymo stilius niekuo neišsiskiria, autorė lyg ir bando rašyti jaunatviškai, kad įtiktų skaitytojui, bet tai buvo prasta mintis – praėjo 20 metų nuo knygos parašymo ir viskas dabar labai stipriai pasikeitę.


Kiekvienas literatūros kūrinį supranta skirtingai, kiekvienam jis suteikia vis kitokių minčių. Man suteikė tik tokias, kad be reikalo gaišau skaitydama šitą reikalą. Bet, jei tau dvylika, pergyveni dėl to, kad nesi viena iš elitinių mergužėlių, dėl to, kad esi lietuvė ar tavo tėvai gauna vidutinį atlyginimą – prašom, knyga kaip tik tau. Tiesiog mane jau žiauriai užkniso tokios knygos. Baisu, kad jų tiek daug. Ir pagal jas statomi filmai (pagal šitą irgi pastatytas). 

~*~

jau jaučiu žiemą. kaip tik kai rašau šitą įrašą, už lango sninga. šalia dega žvakės, stovi arbatos puodelis ir aš, gana pesimistiškų pažiūrų žmogus, kuris turi refleksą priešintis viskam, ką daro banda, turiu pripažinti, kad ir aš įgaunu tą šventišką nuotaiką. iš vienos pusės nesinori leistis į smegenų pudrinimą jaukiais pasisedėjimais, litrais arbatos, cinamonu kvepiančiais pyragais, malkų židinyje traškėjimais ir kalėdinėmis dainelėmis, bet nujaučiu, kad neatsilaikysiu. suskysiu ir pasiduosiu žiemiškai, pakiliai nuotaikai. o paskui gailėsiuosi, kad mėnesį praleidau apspangusi. 
šiaip ar taip, pasistengsiu rasti blogui daugiau laiko. buvo pauzė. dabar bandysiu taisytis.

2014/11/18

. . .

beprasmės kalbos apie pinigus, įstatymus, teises, pareigas ir valdžią, nuo kurių fiziškai bloga. pykina ir vimdo.

aplinkui gūdžiai tamsu, juodas dangus, juodi medžių šešėliai, juodos pievos, ryškiai baltas mėnulis ir kraupiai mašinos žibintų apšviestas kelias. pradedu abejoti viskuo, kuo iki šiol tikėjau ir dariau, viskuo, kuo tikiu ir darau ir ką dar darysiu. rodos, kažkoks gniutulas iš manęs nori ištrūkti ir prisidėti prie miglų, ten, kur ir priklauso. prie tų miglų, kurios visiškai atsitiktina tvarka, necikliškais ruožais dengia kelią.

važiuoju. aplink ūžia. pro šalį lekia greitos mašinos. ryškios, dygios jų žibintų šviesos skaudžiai išsiskiria tirštos tamsos fone. užmerkiu akis ir šviesų dygliai užsilieka po mano vokais. akimirka sustoja. o, jei laikas taip dažniau galėtų sustingti... gal tada nejusčiau jo tėkmės skausmo. baimės, kad kažką iššvaisčiau, kad neišnaudojau to, ką galėjau. galbūt siaubą, kad paliksiu žemę be žymės pakeistų nerūpestingumas.

bet mašina pravažiuoja, lyg tai būtų vienintelis ir nenumaldomas jos tikslas. kartu nuskrieja ir šviesa, su kiekvienu spinduliu nusinešdama po trupinėlį baimės. o aš beveik lengvai atsikvepiu su viltimi, kad mašinų pravažiuos pakankamai.