2014/10/21

pabandžiau būti draugiška. išėjo kaip visada

šiurpas krečia. tik ne nuo šalčio, o nuo nervų.
aš nežinau, gal čia su manim problemos? nes visi aplinkui debilų debilai. tokios šlykščios neasmenybės, kad vemt verčia. visi mano brangūs klasiokėliai, visi brangūs mano mokyklos mokiniai.  k e k š y n a s. čia mąstyti ne madoj. čia madinga maigyti telefonus, keiktis, gerti, rūkyti, prikolinti, nusodinti ką nors, išsityčiot, kaltinti, didžiuotis savimi. aptemptos tympos ir atstatyti buferiai, pas bahūrus - paleista gerklė, kad tik  v i s i  žinotų, kiek jie praėjusį savaitgalį išgėrė arba kokį naują pošlą prikolą sumąstė. nu ir optimistė buvau, įsivaizdavau, kad gal 15-16 metų žmonės pagaliau turi kažkiek proto. pasirodo - nė velnio. mažvaikiai. visur aplinkui kažkokios nesveikos intrigos, apkalbos, stūmimai, o prie akių - saldūs balseliai. įsivaizdavau, kad gal normalūs ir sveiki žmonės mane supa, bet tik stipriai apsirikau.
prieš porą metų jau buvau nusprendusi, kad nėra reikalo su tokiais žmonėmis prasidėti ir užsidariau kartu su pora draugių mažyčiame jaukiame ratelyje, kur mūsų jokios nesąmonės nepasiekdavo ir visi bjaurūs žodžiai nubėgdavo kaip vanduo nuo žąsies. ir buvo labai giliai vienodai, kas ką galvoja. nesakau, kad dabar staiga parūpo, bet prisikaupė tokio optimizmo, kad žmonės keičiasi, pradėjau abejoti, gal ne taip jau teisingai susidariau nuostatas ir gal nereikia šitaip aplinkinių teisti. išlindau iš savo ratelio. neklydau, žmonės keičiasi, bet mano atveju - niekada nesikeičia į  g e r ą. viskas prieš porą savaičių atrodė visai gerai, atrodė, kad yra įdomių žmonių, su kuriais linksma. tik tie žmonės, pasirodo, labai draugiški prie akių, nusisukę rezga intrigas ir šneka nesąmones, tiesiog kuria muilo operą "kas ką pasakė ir kas ant ko užstūmė". nesakau, kad visi turi visus mėgti, taip nebūna, nu bet kokio velnio šitaip apsimetinėti? atrodo, šneki su tokiu visai fainu bernu, jis draugiškas ir su juo linksma, bet kai tik šalia pora kekšelių, jis iš karto persimeta ant jų. nes juk jos fainesnės, su jom įdomiau. proto lygis tas pats. Stengiesi buti draugiška ir nuoširdi, tuo pačiu neišbarstydama savęs, stengiesi, nes kas iš tų pykčių gero... O kuo viskas baigiasi? Lieki kaltas del smulkmenų, kurios išpučiamos iki didžiausių tragedijų ir jeigu, kaip gyvas ir normalus žmogus, suklysti, nelabai tavo atsiprašymai ką reiškia. Tada nelieka nieko kito, kaip pasistatyti sieną ir gyventi kaip gyvenus, sau. Tada žmonėms kyla klausimas "O tai ko tu tokia nebendraujanti???". Per daug savimi rūpinamės, kad žmoniškai priimtumėme kitus...
aš turbūt nieko nesuprantu, nemoku gyventi ir esu daug žemiau už tas visas gražuoles. jos turi daug rimtų reikalų - pletkinti, išsirinkinėt, kuris bernas gražiausias, apsimetinėti nepasiekiamomis. o aš.. ką jau ten, galiu sėdėt prie savo knygų ir filosofuoti. niekada juk jų lygio nepasieksiu. taip ir baigiasi visi pabandymai būti socialiu - aš sugrįžtu į savo uždarą ratelį, o kekšės toliau anti-socialinasi socialiniuose tinklapiuose. toks savanaudiškumo kiekis, kad baisu. juk žmogaus vertė dabar matuojama follower'ių ir like'ų skaičiumi...
nesuprantu, kodėl taip sunku mums visiems būti paprastesniais? kodėl taip tragiškai sunku nusišypsoti vienas kitam, o iškeikti daug lengviau? kokio velnio mes  p a t y s   taip apsisunkinam gyvenimą? tik vienas kitas paklaus, ar viskas gerai, kai atrodai liūdnas, bet visi nusižvengs kai užkliuvęs nugriūsi koridoriuje...
Nelieka nieko kito, kaip toliau džiaugtis tuo, ką turi, nors ir sunku. Neišklysti iš savo kelio, siekti savų tikslų, atsiriboti nuo visų debilų ir labai pasistengti neprarasti tikėjimo žmogiškumu. Po dešimt metų gailėsis jie, ne mes.
turbūt niekam nebuvo įdomu skaityti iki galo, bet koks skirtumas. ne pirmas kartas būtų.

6 komentarai:

  1. Viską perskaičiau. Ir tikrai pritariu tau.
    Mano mokykloje yra panašiai - stūmikai, "fyfos" (kitaip nepavadinsi), ir absoliutus šiknų daužytojai. Ir nesvarbu, kad man aštuntokas tai padarė, kai buvau paprasčiausia penktokė...
    Manau, kad Lietuvoje yra mažai tolerancijos. Taip, Lietuvoje. Buvau kitose šalyse, ir kiek girdėjau pasakojimų, kad Anglų mokyklose - visi malonūs, mokytojos nebaubia (mano auklėtoja ant mūsų šūkauja, nors mūsų klasė yra viena iš geriausių iš pusantro tūkstančio mokinių...)
    Žodžiu, keistas tas mokyklinis gyvenimas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, Lietuvoj nuo pat mažens auga daug piktų, nelaimingų ir grubių žmonių. Smagu, kad supranti mane, bet tuo pačiu ir liūdna, kad ir daugiau kur šitaip vyksta...

      Panaikinti
  2. O. Tavoji mokykla nesiskiria nuo maniškės. Aplink mane egzistuoja tokie patys kvailiai, fyfos ir šiaip pasikėlę asmenys. O aš kažkada irgi buvau optimistė, kai ėjau į naują mokyklą ir tikėjausi, kad viskas bus kitaip - nė velnio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. liūdna kažkaip, kad visur šitaip :/ tuoj galėsim atidaryt kokį nors "anti-debilų" klubą...

      Panaikinti
  3. Manojoje mokykloje yra įdomių žmonių. Ta prasme, visi skirtingi: kas daug bendrauja, kas tyli, kas vien mokosi, kas keikiasi, kas savo tiesas įrodinėja, kas pykstasi. Sakyčiau nedaug pažįstu (arba labai vengiu) visokių kirminų-žmonių, kurie apsunkina gyvenimą. Klasėje fainai bendrauju tik su keliomis draugėmis. Su kitomis bendraklasėmis irgi gerai sutariu, bet bendraudama jaučiuosi nepatogiai: nuobodžios temos, pop muzika, mada... ech, tai ne man. Būna žmonių, kurie sunervina savo elgesiu, bet šiaip visi (lyg ir) yra geri bent trupučiuką. Tik geros savybės nėra labai pastebimos. Mano nuomone, iš kiekvieno galima pasimokyti (net jei kažkas ir yra žiauriai piktybiškas).
    P. S. Myliu Tavo blogą ir rašymo stilių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. sutinku, nuo požiūrio labai daug kas priklauso. visokių yra, visokių reikia, kaip sakoma (nekenčiu šito posakio, bet tiesa). pas mus irgi tas pats, nebūna taip, kad sutartum su visais. stengiuosi taikytis ir nekreipt dėmesio į debilus.
      ačiūū! :)

      Panaikinti