2014/10/11

galima sakyti, kad random #2

sveiki, vyrai.
sūnus palaidūnas sugįžo, taip sakant. mokykla gadina gyvenimus, tik tiek galiu pasakyt. mokytojai apkrauna namų darbais, kasdien po porą atsiskaitymų, o po to patys stebisi, kodėl mes visi tokie pikti, nedraugiški, pavargę, neišsimiegoję, nedavalgę ir nelaimingi.
nu, bet kaip nors. 
jau čia kažkada rašiau, kad mano klasė šiais metais stipriai pasikeitė. dabar pas mus yra 32 mokiniai, 12 iš jų nauji, todėl, noriu aš to ar ne, atsirado naujų pažinčių. turiu pripažinti, kad labai jau stradalinau dėl šių mokslo metų, nes galvojau, kad prisirinks debilų. nesakau, kad neprisirinko, bet viskas normaliai. iš esmės. 
penktadienį paskutinė, septinta pamoka buvo kūno kultūra. nusprendžiau, kad nenoriu daryt. sedėjau ant riebiu šlykščiai rudos spalvos dažų sluoksniu nuteptu sovietinių laikų suoliuko, atrėmus tvinksinčią galvą į ryškiai geltoną sporto salės sieną su neaišku kodėl pačiam vidury esančia neveikiančia rozete ir stebėjau vaizdelį. viena klasiokėlė, visada su storu makiažo sluoksniu, net per kūno kultūrą nesurištais tiesintais plaukais, apsivilkusi stipriai užvakuumuotus marškinėlius be rankovių, aptempiančius jos nesamus iškilumus ir ne mažiau užvakuumuotas pilkas treningines kelnes, aptempiančias jos teliūskuojančią ir irgi nelabai esamą sėdynę. gražuolė išmetusi rėmą ir išpūtusi krūtinę, kiek galėdama atstačiusi savo nesamus iškilumus vaikosi dvimetrinį, už ją konkrečiai dvigubai didesnį klasioką (boksininkas, baisiai rimtas sportininkas, turi keturias "pyrdas"). tas gražuolėlis paėmęs jos bliuzoną kaifuoja, žiūrėdamas kaip jinai krykštauja, šokinėja aplinkui ir bando pasiekti bliuzoną, taip beviltiškai nesėkmingai. šokinėja ji ir rėkauja "nu Lukaiiiiii", "ei, nu Lukaiiiii, atiduuuuuoook" *mergaitiškas kikenimas*. ir nė sekundei nepamiršta išlaikyti nesamų iškilumų išpūstų.
ech, ta paauglystė. čia tik vienas atvejis. tuo pačiu metu, toje pačioje salėje kita blondinė bando iš kito gražuolėlio atsiimti telefoną, dvi išverstapapės diskutuoja apie cigaretes, trys prikolistai diskutuoja apie pornografiją (eilinį kartą), kažkokia moksliukė skaldo bajerius apie "Snickers" maistinę sudėtį, likę spokso panom į subines, o jos stengiasi jas išriesti, maigo telefonus arba palaiko debatus apie tūsą kažkokiam klube (jų pavadinimų neskiriu).
iki kokio lygio tęsis nukekšėjimas (bernai būna ne mažesnės kekšės, nei panos)? kada bus tas lūžis, revoliucija, kai viskas BAM ir sugrius iki pamatų? tada žmonės turės viską atstatyti nuo nulio, bet dar klausimas, ar nepasirinks to paties kelio... girdėjau kažkokį nusišnekėjimą per radiją, kad žmonijai reikia karo, nes ilgai gyvent gerai jie negali - pradeda nužmogėti. galvojau, kad pieva, bet o jeigu? negi tikrai mes negirdim jokio kito balso kaip tik žiarumus ir baisybes, negi be to neprisiversim pasikeist? dieve mano (į kurį aš netikiu), nustokit, labai prašau, rūpintis laikų skaičiumi feisbuke, pieštų ryškiai juodų antakių vienodumais, papų dydžiu, nesistenkit išsirinkt kuo labiau aptemptas tympas (šiaip sveiki žmonės su jom iš viso į mokyklą neina), pasirodyt žiauriai kieti, apsikabinus bonką ar įsikabinus į cigaretę, prašau, pabandykit ištempt bent dieną be interneto ir keiksmažodžių, su knyga rankoj, labai prašau. gal vėliau pavyks ištempti ir dvi dienas, o tada pradėsit pastebėt, kas vyksta aplinkui. kaip mes visi elgiamės, į ką sutelkiam mintis ir kaip tragiškai paviršutiniškai gyvenam. koks skirtumas, ką kiti galvoja, koks skirtumas, ar tave visi mėgsta. be to įmanoma būti laimingu. va, aš draugų beveik neturiu, nu ir ką. sutariu su kokiais penkiais žmonėm iš klasės ir nekeisčiau jų į nieką. jie ne visada mano nesąmones supranta, bet aš visiškai laiminga. daug kas laiko mane moksliuke, nežiūri taip, kaip į daugumą panų galima žiūrėt - su manim neišgersi, aš už šiknos paimt neduosiu (neduosiu ir nieko daugiau), nesidažau ir rengiuos taip, kaip man, o ne kitiem patinka. ir aš žiauriai patenkinta. prašau nepradėt galvot, kad aš keturiasdešimtmetė pasislėpusi penkiolikmetės kūne, aš irgi linksma beveik visada, beveik visą laiką išsišiepusi, bet dabartiniai bajeriai ne bajeriai jei be keiksmažodžių arba ko nors ištvirkėliško. 
koks skirtumas, ką kiti galvoja, reikia pabandyti būti savimi. kuo vėliau bandysi, tuo mažiau galimybių, kad pavyks, nes juk save reikia susikurti, o ką jau ten sukursi, jei rūpinsies visom tom banalybėm? juokingiausia man tai, kai žmonės fotkinasi baliuose, su didelėm iškirptėm, griaudami ar gadindami ką nors, rūkydami, besikeikiantys ir panašiai, tada visą tai sukelia į internetą ir žmonėm, kurie drįsta pasakyti tikrą savo nuomonę atsako, kad tai ne jų gyvenimas, ne jų reikalas ir ne jiems kištis. ne esmė, kad keliant į internetą tokius reikalus tikslas yra pasirodyti prieš kitus ir sulaukti kuo daugiau dėmesio (kad ir laikų forma). vėl ta paaugliška logika. debilų debilai aplinkui...
tai va, išsiliejau. šiaip manęs tai nedomintų, jei nenujausčiau, kad vieną dieną gerai nesibaigs. mes po truputį vėl grįžtam į bezdžiones, jum taip neatrodo? 

o dabar apie paprastesnius reikalus.
štai kelios nuotraukos, mano darytos per paskutines porą savaičių. neveikiau nieko ypatingai įdomaus, bet svarbiausia tai, kad žinau kas yra joniniai junginiai, plazmolizė ir kaip rasti atkarpos vidurio tašką koordinačių sitemoje...


Vilkija




rimta fotosesija pas draugę. čia aš labai tupikas. (šita ir toliau - nuotraukos, darytos draugės)


prie jos namų - nežmoniškai graži alėja.


va, kiek laimės gali sukelti šakos.


čia mano draugė Kumpis.


sekiau Kumpį. valgyt norėjau.






mokėmės, kaip pozuoja tikros panelės.


katinas.






va, kaip čia grundž...


jaučiu pareigą pasigirti, kad esu profesionalus fotobomberis.



dabar jau vėl mano nuotraukos. pasiklydau miške.



mano mėgstamiausios kojinės. manau, kad jums reikia tai žinoti.






nusipirkau "Kurk arba naikink" ("Wreck this journal") knygą. dabar turėsiu, kur išsiliet.


gyvenu bardake, mokaus groti ir skaitau. fotografuoju ir kuriu rimtus planus. viskas, ką paskutiniu metu veikiu.


pandžiau pasidaryti kapodasterį. kažkaip neišdegė...


va mano neįkainojami prikoliukai.



tiek šį kartą iš manęs. tikiuosi rašyti dažniau, bet nujaučiu, kad norai liks norais. tikiu, kad mane suprantat. sėkmės ir stiprybės jum tose skylėse pavadinimu "mokykla".

4 komentarai:

  1. VA CIA TAI STRAIPSNIS!!!! TAIP IR TOLIAU, AUSRINE!!!! PLIUSAS SU TAVIM!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū, beibi! kaip aš be tavęs :`)...

      Panaikinti
  2. Ką tik atradau tavo blog'ą, jis toks totaliai neapsakomai nerealuuus!

    AtsakytiPanaikinti