2014/10/21

Benedict Wells "Paskutinė Beko vasara"

"kvaili žmonės viską komplikuoja, protingi - paprastina. nes kai ateis laikas ir pasensite, tikrai nepriekaištausite sau per mažai laiko leisdavęs kontoroje. amžinai priekaištausite sau nepakankamai mylėjęs arba veikęs ne tai, ką iš tikrųjų būtumėte norėjęs veikti."

Ar normalus bibliofilas praeis ramiai pro storą romaną, išleistą prieš keturis metus, dar niekeno
nenučiupinėtą ir kainuojantį šešis litus? Aišku, kad ne. O dar kai ant viršelio tokia daili elektrinė gitara... Pripažįstu, kad rimto skaitinio nesitikėjau – rašytojas man asmeniškai negirdėtas, pavadinimas skamba ne taip jau įdomiai ir aprašymas kažkoks įtartinas. Bet galvoju, ai, koks skirtumas, gal bus visai nieko. Ir buvo visai nieko.
Tai knyga apie Robertą Beką, prigęsusį muzikos kūrėją, gyvenantį Vokietijoje, kuriam atsitiktinai į akiratį papuola septyniolikmetis muzikos vunderkindas Raulis (prašau, nereikia, pamirškit savo dėmesio ištroškusius transvestitus) iš Lietuvos. Bekas, kaip buvęs muzikantas ir muzikos mokytojas iš karto Raulį įsivaizduoja kaip naują žvaigždę, dar neatskleistą talentą, kuris Beko padedamas gali pasiekti didžiausių aukštumų, o pats Bekas – kaip reikiant užsidirbti. Taip prasideda jų darbas ir pastangos. Šalia rutuliojasi Beko meilės romanas ir jo draugo Šarlio istorija.
Iš tikrųjų sunku nusakyti apie ką tiksliai ši knyga. Apima ir meilės reikalus, ir sunkumus siekiant savo tikslo, gyvenimo neteisybes, tą pabaisą mirtį, bjaurų šou verslo pasaulį ir muzikos grožį. Bet buvo, kas tikrai įstrigo. Visada sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, todėl kažkaip neįsivaizdavau, kad gali gyvenimas susiklostyti ir taip prastai – gyveni, stumi laiką, tikiesi, lauki kažko, galbūt ženklo, kad pradėtum daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti ir ko iš tikrųjų nori, tada stabteli ir supranti kad jau daugiau ne pusė tavo gyvenimo praėjo. Per anksti numoti ranka ir gyventi kaip gyvenus, bet jau per vėlu keisti savo gyvenimą iš pagrindų. Niekam nelinkėčiau tokios padėties, kai supranti, kad šitiek laiko, visus savo gražiausius metus pragyvenai niekams.
Rašymo stiliumi neįprasta knyga, kiek skiriasi nuo mano skaitytų. Skyriai trumpi, istorija ne visai vientisa, ypač pabaigoje šokinėjama per laiko tarpus, įsiterpia autoriaus nuomonė, aprašymai veikėjų kaip realių žmonių, pavyzdžiui, rašytojas trumpai įsiterpia ir pasakoja, kada ir kaip pirmą kartą susitiko su Beku, o paskui viskas vyksta toliau, lyg niekur nieko. Man patiko knygos suskirstymas lyg plokštelės: A ir B pusės. Jos suskaidytos į dainas, o tos dainos – į trumpus skyrius. Pirma knygos dalis tikrai gryniausias pliažinis skaitinys, bet tai, kas dedasi po to, sugriauna visus iš pat pradžių susidarytus įsitikinimus ir tikrai nustebina. Taip pat keista skaityti apie Lietuvą ir lietuvius iš „vokiškų pozicijų“.
Situacija kai tau beveik keturiasdešimt, o tu dar neatradęs savęs gali pasibaigti tikrai tragiškai, todėl savęs kūrimo atidėlioti nereikia. Reikia užsiimti tuo, kuo nori, nesvarbu, ką sako kiti, svarbiausia, ką sako širdis. Įkvėpė. Dar labiau įkvėptų, tokius, kurie dar nenusprendė, kuo nori būti gyvenime (nebūtinai šnekant apie profesiją) ir mano, kad kiti žino už jį geriau. Arba ruošiasi daryti tai, kas „labiau į naudą“, nors ir nelabai mėgstama, o juk labiausiai į naudą tai, kas mieliausia širdžiai. Reikia klausyti vidinio balso, kad paskui nereikėtų gailėtis.

Knyga man patiko. Tokia neįprasta ir atokvėpis po „Beveik suaugusių“ serijos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą