2014/10/26

random #3

atostogos! yay. daug planų ir 100% kad nei pusės jų neįgyvendinsiu. bet bent jau pasistengsiu peržiūrėti kelis filmus ir perskaityti bet porą knygų, kad turėčiau jums ką papasakoti. per atostogas pailsėsiu nuo mylymų klasiokių ir suderinsiu savo nervus, kurie buvo gerokai ištampyti. tada galėsiu aukštai iškėlus galvą, rami ir tvirta grįžti atgal. 
kadangi neturiu ką protingo ir dyp jums pasakyti, va kelios nuotraukos.


per šokio mokyklos šventei repeticiją. rimtos panelės labai susirūpinusios diskutavo, kaip gi apsirengus per šokį, kad atrodytų sexi. o mes selfinomės... ps. nešokau per tą šventę, nes esu talentingas nusimazintojas.


nuotraukos iš senamiesčio. darytos tais laikais, kai nebuvo šitaip nesveikai šalta.





labai pasinešiau fotografuoti nespalvotai. 






retro as fck.



Laisvės alėja. Soboras man kiekvieną kartą pamačius be proto gražus. neatsibosta.




ne pirmą kartą matau šitą vyrą su katinu ant sprando. tik man niekaip nedaeina kokio velnio.





taip, man patinka slapta fotografuoti žmones. ypač gražius ir įdomiai atrodančius. atsiprašau...













Greta. prigulė.





neklauskit.



mokykloje buvo krikštynos. surišo ir kankino.

gal per atostogas parašysiu ką nors protingo. tikiuosi labai.





2014/10/21

pabandžiau būti draugiška. išėjo kaip visada

šiurpas krečia. tik ne nuo šalčio, o nuo nervų.
aš nežinau, gal čia su manim problemos? nes visi aplinkui debilų debilai. tokios šlykščios neasmenybės, kad vemt verčia. visi mano brangūs klasiokėliai, visi brangūs mano mokyklos mokiniai.  k e k š y n a s. čia mąstyti ne madoj. čia madinga maigyti telefonus, keiktis, gerti, rūkyti, prikolinti, nusodinti ką nors, išsityčiot, kaltinti, didžiuotis savimi. aptemptos tympos ir atstatyti buferiai, pas bahūrus - paleista gerklė, kad tik  v i s i  žinotų, kiek jie praėjusį savaitgalį išgėrė arba kokį naują pošlą prikolą sumąstė. nu ir optimistė buvau, įsivaizdavau, kad gal 15-16 metų žmonės pagaliau turi kažkiek proto. pasirodo - nė velnio. mažvaikiai. visur aplinkui kažkokios nesveikos intrigos, apkalbos, stūmimai, o prie akių - saldūs balseliai. įsivaizdavau, kad gal normalūs ir sveiki žmonės mane supa, bet tik stipriai apsirikau.
prieš porą metų jau buvau nusprendusi, kad nėra reikalo su tokiais žmonėmis prasidėti ir užsidariau kartu su pora draugių mažyčiame jaukiame ratelyje, kur mūsų jokios nesąmonės nepasiekdavo ir visi bjaurūs žodžiai nubėgdavo kaip vanduo nuo žąsies. ir buvo labai giliai vienodai, kas ką galvoja. nesakau, kad dabar staiga parūpo, bet prisikaupė tokio optimizmo, kad žmonės keičiasi, pradėjau abejoti, gal ne taip jau teisingai susidariau nuostatas ir gal nereikia šitaip aplinkinių teisti. išlindau iš savo ratelio. neklydau, žmonės keičiasi, bet mano atveju - niekada nesikeičia į  g e r ą. viskas prieš porą savaičių atrodė visai gerai, atrodė, kad yra įdomių žmonių, su kuriais linksma. tik tie žmonės, pasirodo, labai draugiški prie akių, nusisukę rezga intrigas ir šneka nesąmones, tiesiog kuria muilo operą "kas ką pasakė ir kas ant ko užstūmė". nesakau, kad visi turi visus mėgti, taip nebūna, nu bet kokio velnio šitaip apsimetinėti? atrodo, šneki su tokiu visai fainu bernu, jis draugiškas ir su juo linksma, bet kai tik šalia pora kekšelių, jis iš karto persimeta ant jų. nes juk jos fainesnės, su jom įdomiau. proto lygis tas pats. Stengiesi buti draugiška ir nuoširdi, tuo pačiu neišbarstydama savęs, stengiesi, nes kas iš tų pykčių gero... O kuo viskas baigiasi? Lieki kaltas del smulkmenų, kurios išpučiamos iki didžiausių tragedijų ir jeigu, kaip gyvas ir normalus žmogus, suklysti, nelabai tavo atsiprašymai ką reiškia. Tada nelieka nieko kito, kaip pasistatyti sieną ir gyventi kaip gyvenus, sau. Tada žmonėms kyla klausimas "O tai ko tu tokia nebendraujanti???". Per daug savimi rūpinamės, kad žmoniškai priimtumėme kitus...
aš turbūt nieko nesuprantu, nemoku gyventi ir esu daug žemiau už tas visas gražuoles. jos turi daug rimtų reikalų - pletkinti, išsirinkinėt, kuris bernas gražiausias, apsimetinėti nepasiekiamomis. o aš.. ką jau ten, galiu sėdėt prie savo knygų ir filosofuoti. niekada juk jų lygio nepasieksiu. taip ir baigiasi visi pabandymai būti socialiu - aš sugrįžtu į savo uždarą ratelį, o kekšės toliau anti-socialinasi socialiniuose tinklapiuose. toks savanaudiškumo kiekis, kad baisu. juk žmogaus vertė dabar matuojama follower'ių ir like'ų skaičiumi...
nesuprantu, kodėl taip sunku mums visiems būti paprastesniais? kodėl taip tragiškai sunku nusišypsoti vienas kitam, o iškeikti daug lengviau? kokio velnio mes  p a t y s   taip apsisunkinam gyvenimą? tik vienas kitas paklaus, ar viskas gerai, kai atrodai liūdnas, bet visi nusižvengs kai užkliuvęs nugriūsi koridoriuje...
Nelieka nieko kito, kaip toliau džiaugtis tuo, ką turi, nors ir sunku. Neišklysti iš savo kelio, siekti savų tikslų, atsiriboti nuo visų debilų ir labai pasistengti neprarasti tikėjimo žmogiškumu. Po dešimt metų gailėsis jie, ne mes.
turbūt niekam nebuvo įdomu skaityti iki galo, bet koks skirtumas. ne pirmas kartas būtų.

Benedict Wells "Paskutinė Beko vasara"

"kvaili žmonės viską komplikuoja, protingi - paprastina. nes kai ateis laikas ir pasensite, tikrai nepriekaištausite sau per mažai laiko leisdavęs kontoroje. amžinai priekaištausite sau nepakankamai mylėjęs arba veikęs ne tai, ką iš tikrųjų būtumėte norėjęs veikti."

Ar normalus bibliofilas praeis ramiai pro storą romaną, išleistą prieš keturis metus, dar niekeno
nenučiupinėtą ir kainuojantį šešis litus? Aišku, kad ne. O dar kai ant viršelio tokia daili elektrinė gitara... Pripažįstu, kad rimto skaitinio nesitikėjau – rašytojas man asmeniškai negirdėtas, pavadinimas skamba ne taip jau įdomiai ir aprašymas kažkoks įtartinas. Bet galvoju, ai, koks skirtumas, gal bus visai nieko. Ir buvo visai nieko.
Tai knyga apie Robertą Beką, prigęsusį muzikos kūrėją, gyvenantį Vokietijoje, kuriam atsitiktinai į akiratį papuola septyniolikmetis muzikos vunderkindas Raulis (prašau, nereikia, pamirškit savo dėmesio ištroškusius transvestitus) iš Lietuvos. Bekas, kaip buvęs muzikantas ir muzikos mokytojas iš karto Raulį įsivaizduoja kaip naują žvaigždę, dar neatskleistą talentą, kuris Beko padedamas gali pasiekti didžiausių aukštumų, o pats Bekas – kaip reikiant užsidirbti. Taip prasideda jų darbas ir pastangos. Šalia rutuliojasi Beko meilės romanas ir jo draugo Šarlio istorija.
Iš tikrųjų sunku nusakyti apie ką tiksliai ši knyga. Apima ir meilės reikalus, ir sunkumus siekiant savo tikslo, gyvenimo neteisybes, tą pabaisą mirtį, bjaurų šou verslo pasaulį ir muzikos grožį. Bet buvo, kas tikrai įstrigo. Visada sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, todėl kažkaip neįsivaizdavau, kad gali gyvenimas susiklostyti ir taip prastai – gyveni, stumi laiką, tikiesi, lauki kažko, galbūt ženklo, kad pradėtum daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti ir ko iš tikrųjų nori, tada stabteli ir supranti kad jau daugiau ne pusė tavo gyvenimo praėjo. Per anksti numoti ranka ir gyventi kaip gyvenus, bet jau per vėlu keisti savo gyvenimą iš pagrindų. Niekam nelinkėčiau tokios padėties, kai supranti, kad šitiek laiko, visus savo gražiausius metus pragyvenai niekams.
Rašymo stiliumi neįprasta knyga, kiek skiriasi nuo mano skaitytų. Skyriai trumpi, istorija ne visai vientisa, ypač pabaigoje šokinėjama per laiko tarpus, įsiterpia autoriaus nuomonė, aprašymai veikėjų kaip realių žmonių, pavyzdžiui, rašytojas trumpai įsiterpia ir pasakoja, kada ir kaip pirmą kartą susitiko su Beku, o paskui viskas vyksta toliau, lyg niekur nieko. Man patiko knygos suskirstymas lyg plokštelės: A ir B pusės. Jos suskaidytos į dainas, o tos dainos – į trumpus skyrius. Pirma knygos dalis tikrai gryniausias pliažinis skaitinys, bet tai, kas dedasi po to, sugriauna visus iš pat pradžių susidarytus įsitikinimus ir tikrai nustebina. Taip pat keista skaityti apie Lietuvą ir lietuvius iš „vokiškų pozicijų“.
Situacija kai tau beveik keturiasdešimt, o tu dar neatradęs savęs gali pasibaigti tikrai tragiškai, todėl savęs kūrimo atidėlioti nereikia. Reikia užsiimti tuo, kuo nori, nesvarbu, ką sako kiti, svarbiausia, ką sako širdis. Įkvėpė. Dar labiau įkvėptų, tokius, kurie dar nenusprendė, kuo nori būti gyvenime (nebūtinai šnekant apie profesiją) ir mano, kad kiti žino už jį geriau. Arba ruošiasi daryti tai, kas „labiau į naudą“, nors ir nelabai mėgstama, o juk labiausiai į naudą tai, kas mieliausia širdžiai. Reikia klausyti vidinio balso, kad paskui nereikėtų gailėtis.

Knyga man patiko. Tokia neįprasta ir atokvėpis po „Beveik suaugusių“ serijos.

2014/10/12

autumn playlist

įdomumo dėlei sumąsčiau, kad šiandien nekreipsiu dėmesio į įprastus planus ir tvarkaraščius - šiandien filmo aprašymo negausit. šiaip iš viso keista, kad sugebėjau tiek laiko šitokio grafiko laikytis (bent iš dalies). retai kada išdega mano planai.
šiandien sunkus pirmadienis, ta proga lengvas įrašas - dainų sąrašas, kurių paskutiniu metu klausausi po dvidešimt kartų iš eilės. dainos, kurios man idealiausios rudeniui, ypatingai spaliui, kai jau vėsu, bet ne per šalta, kai lapai krenta ir jaučiuosi pagaliau žmoniškai kvėpuojanti.
savo blog`e turėčiau daugiau rašyti apie muziką, nes ji man reiškia ne mažiau, nei literatūra, geri filmai ar kulinarija. ir taip, žinau, kad visos šitos dainos nenaujos, jei ieškot naujovių ir sensacijų, hitų, pataikėt tikrai ne ten...


Vance Joy - Riptide

švelni, man nebūdinga daina. vaizdo klipas neįkainojamas, toks gražus, jaukus, mielas. ir nors daina vasariška, man kažkodėl ji kaip tik rudeniui.


1975 - Chocolate

kas jos nežino, bet man neįdomu. jei jau esat girdėję šią dainą, paklausykit dar kartą, jei jau klausėt kelis kartus, manau, nieko prieš paklausyti dar, o jei nesaat girdėję, įsimylėsit. balsas, ritmas, gitaros, v i s k a s. žodžiu, lydausi.


The Brook - Lil Red Riding Hood (Sam the Sham & the Pharaons cover)

septynių metų senumo cover`is, pati daina dar senesnė, bet kas kartą klausant suteikia vis naujų emocijų. šitas cover`is nepalyginamas su originalu (labai retai taip pasitaiko), toks sodrus, drėgnas, lyg rudens vakarą miške sėdint, lyg sotaus vandens šaltinis (keistas apybūdinimas, nes ir jausmas klausant neįprastas). kaip tik rudeniui, o jei rengčiau Helovyną, tai būtų vienintelė vakarėlyje skambanti daina. 


Eurythmics - Sweet Dreams

geras daiktas. gerai skamba ir man patinka. klipas irgi kažkoks priplaukęs.


Disclosure - Latch

nebeklausau elektroninės muzikos, bet šita visada liks mano mylimiausių sąraše. ji primena laiką prieš du metus, šalčio kvapą, vėsos skonį ir jaukumo minkštumą. daina, ant kurios buvom žiauriai pasinešę su Pliusu (čia mano geriausias draugas, fotografas, komentatorius ir didžiausias palaikytojas. kada nors supažindinsiu c:). visada klausant kažkas viduje suvirpa.


Ed Sheeran - The A Team

gera daina. irgi nepabosta, be jokių mandrų repų ar duetinių projektų, užtat pasako daug ir kapsto giliai. ir vėl vėsa. atgaivina, bet neleidžia per daug atsipalaiduoti.


Daughter - Youth

jau ne pirmą kartą čia pasirodanti daina. rami, švelni, įdomi. Daughter apskritai labai gera grupė, ne iš to mano mėgstamiausio indie rock, bet jie tikrai labai geri. 


Fever Ray - When I Grow Up

kraupoka daina, irgi ne pirmą kartą čia mano aprašoma. irgi sodri. su paslaptim ir šiek tiek šešėlių. 


Talking Heads - Psycho Killer

"run run run run run run run away" ne per didžiausią reikšmę turinti dainą, bet tokia smagiai baisi. tamsoje klausyt - kaip tik.



Lana del Rey - Florida Kilos

daug kam žinoma, bet ne be reikalo. apie Laną jau nieko naujo nepasakysiu, mldc jinai, dainos tokios depresinės, kad man kaip tik.


tikiuosi patiko, rašykit, ką jūs klausot, ar irgi turit tokių būtent rudeniui labai gerai tinkančių dainų?

2014/10/11

galima sakyti, kad random #2

sveiki, vyrai.
sūnus palaidūnas sugįžo, taip sakant. mokykla gadina gyvenimus, tik tiek galiu pasakyt. mokytojai apkrauna namų darbais, kasdien po porą atsiskaitymų, o po to patys stebisi, kodėl mes visi tokie pikti, nedraugiški, pavargę, neišsimiegoję, nedavalgę ir nelaimingi.
nu, bet kaip nors. 
jau čia kažkada rašiau, kad mano klasė šiais metais stipriai pasikeitė. dabar pas mus yra 32 mokiniai, 12 iš jų nauji, todėl, noriu aš to ar ne, atsirado naujų pažinčių. turiu pripažinti, kad labai jau stradalinau dėl šių mokslo metų, nes galvojau, kad prisirinks debilų. nesakau, kad neprisirinko, bet viskas normaliai. iš esmės. 
penktadienį paskutinė, septinta pamoka buvo kūno kultūra. nusprendžiau, kad nenoriu daryt. sedėjau ant riebiu šlykščiai rudos spalvos dažų sluoksniu nuteptu sovietinių laikų suoliuko, atrėmus tvinksinčią galvą į ryškiai geltoną sporto salės sieną su neaišku kodėl pačiam vidury esančia neveikiančia rozete ir stebėjau vaizdelį. viena klasiokėlė, visada su storu makiažo sluoksniu, net per kūno kultūrą nesurištais tiesintais plaukais, apsivilkusi stipriai užvakuumuotus marškinėlius be rankovių, aptempiančius jos nesamus iškilumus ir ne mažiau užvakuumuotas pilkas treningines kelnes, aptempiančias jos teliūskuojančią ir irgi nelabai esamą sėdynę. gražuolė išmetusi rėmą ir išpūtusi krūtinę, kiek galėdama atstačiusi savo nesamus iškilumus vaikosi dvimetrinį, už ją konkrečiai dvigubai didesnį klasioką (boksininkas, baisiai rimtas sportininkas, turi keturias "pyrdas"). tas gražuolėlis paėmęs jos bliuzoną kaifuoja, žiūrėdamas kaip jinai krykštauja, šokinėja aplinkui ir bando pasiekti bliuzoną, taip beviltiškai nesėkmingai. šokinėja ji ir rėkauja "nu Lukaiiiiii", "ei, nu Lukaiiiii, atiduuuuuoook" *mergaitiškas kikenimas*. ir nė sekundei nepamiršta išlaikyti nesamų iškilumų išpūstų.
ech, ta paauglystė. čia tik vienas atvejis. tuo pačiu metu, toje pačioje salėje kita blondinė bando iš kito gražuolėlio atsiimti telefoną, dvi išverstapapės diskutuoja apie cigaretes, trys prikolistai diskutuoja apie pornografiją (eilinį kartą), kažkokia moksliukė skaldo bajerius apie "Snickers" maistinę sudėtį, likę spokso panom į subines, o jos stengiasi jas išriesti, maigo telefonus arba palaiko debatus apie tūsą kažkokiam klube (jų pavadinimų neskiriu).
iki kokio lygio tęsis nukekšėjimas (bernai būna ne mažesnės kekšės, nei panos)? kada bus tas lūžis, revoliucija, kai viskas BAM ir sugrius iki pamatų? tada žmonės turės viską atstatyti nuo nulio, bet dar klausimas, ar nepasirinks to paties kelio... girdėjau kažkokį nusišnekėjimą per radiją, kad žmonijai reikia karo, nes ilgai gyvent gerai jie negali - pradeda nužmogėti. galvojau, kad pieva, bet o jeigu? negi tikrai mes negirdim jokio kito balso kaip tik žiarumus ir baisybes, negi be to neprisiversim pasikeist? dieve mano (į kurį aš netikiu), nustokit, labai prašau, rūpintis laikų skaičiumi feisbuke, pieštų ryškiai juodų antakių vienodumais, papų dydžiu, nesistenkit išsirinkt kuo labiau aptemptas tympas (šiaip sveiki žmonės su jom iš viso į mokyklą neina), pasirodyt žiauriai kieti, apsikabinus bonką ar įsikabinus į cigaretę, prašau, pabandykit ištempt bent dieną be interneto ir keiksmažodžių, su knyga rankoj, labai prašau. gal vėliau pavyks ištempti ir dvi dienas, o tada pradėsit pastebėt, kas vyksta aplinkui. kaip mes visi elgiamės, į ką sutelkiam mintis ir kaip tragiškai paviršutiniškai gyvenam. koks skirtumas, ką kiti galvoja, koks skirtumas, ar tave visi mėgsta. be to įmanoma būti laimingu. va, aš draugų beveik neturiu, nu ir ką. sutariu su kokiais penkiais žmonėm iš klasės ir nekeisčiau jų į nieką. jie ne visada mano nesąmones supranta, bet aš visiškai laiminga. daug kas laiko mane moksliuke, nežiūri taip, kaip į daugumą panų galima žiūrėt - su manim neišgersi, aš už šiknos paimt neduosiu (neduosiu ir nieko daugiau), nesidažau ir rengiuos taip, kaip man, o ne kitiem patinka. ir aš žiauriai patenkinta. prašau nepradėt galvot, kad aš keturiasdešimtmetė pasislėpusi penkiolikmetės kūne, aš irgi linksma beveik visada, beveik visą laiką išsišiepusi, bet dabartiniai bajeriai ne bajeriai jei be keiksmažodžių arba ko nors ištvirkėliško. 
koks skirtumas, ką kiti galvoja, reikia pabandyti būti savimi. kuo vėliau bandysi, tuo mažiau galimybių, kad pavyks, nes juk save reikia susikurti, o ką jau ten sukursi, jei rūpinsies visom tom banalybėm? juokingiausia man tai, kai žmonės fotkinasi baliuose, su didelėm iškirptėm, griaudami ar gadindami ką nors, rūkydami, besikeikiantys ir panašiai, tada visą tai sukelia į internetą ir žmonėm, kurie drįsta pasakyti tikrą savo nuomonę atsako, kad tai ne jų gyvenimas, ne jų reikalas ir ne jiems kištis. ne esmė, kad keliant į internetą tokius reikalus tikslas yra pasirodyti prieš kitus ir sulaukti kuo daugiau dėmesio (kad ir laikų forma). vėl ta paaugliška logika. debilų debilai aplinkui...
tai va, išsiliejau. šiaip manęs tai nedomintų, jei nenujausčiau, kad vieną dieną gerai nesibaigs. mes po truputį vėl grįžtam į bezdžiones, jum taip neatrodo? 

o dabar apie paprastesnius reikalus.
štai kelios nuotraukos, mano darytos per paskutines porą savaičių. neveikiau nieko ypatingai įdomaus, bet svarbiausia tai, kad žinau kas yra joniniai junginiai, plazmolizė ir kaip rasti atkarpos vidurio tašką koordinačių sitemoje...


Vilkija




rimta fotosesija pas draugę. čia aš labai tupikas. (šita ir toliau - nuotraukos, darytos draugės)


prie jos namų - nežmoniškai graži alėja.


va, kiek laimės gali sukelti šakos.


čia mano draugė Kumpis.


sekiau Kumpį. valgyt norėjau.






mokėmės, kaip pozuoja tikros panelės.


katinas.






va, kaip čia grundž...


jaučiu pareigą pasigirti, kad esu profesionalus fotobomberis.



dabar jau vėl mano nuotraukos. pasiklydau miške.



mano mėgstamiausios kojinės. manau, kad jums reikia tai žinoti.






nusipirkau "Kurk arba naikink" ("Wreck this journal") knygą. dabar turėsiu, kur išsiliet.


gyvenu bardake, mokaus groti ir skaitau. fotografuoju ir kuriu rimtus planus. viskas, ką paskutiniu metu veikiu.


pandžiau pasidaryti kapodasterį. kažkaip neišdegė...


va mano neįkainojami prikoliukai.



tiek šį kartą iš manęs. tikiuosi rašyti dažniau, bet nujaučiu, kad norai liks norais. tikiu, kad mane suprantat. sėkmės ir stiprybės jum tose skylėse pavadinimu "mokykla".