2014/09/22

Nematomas frontas, 2013


"tik nepasiduokit gyvi."

iš manęs patriotė tokia pati, kaip dainininkė (t. y. jokia). šitą filmą peržiūrėjau kino teatre, nes taip reikėjo, važiavom kartu su klase ir auklėtoja į kino teatrą. ir nors labai nenoriu sau pripažinti, man šitas filmas patiko.

veiksmas vyksta 1944 - 1953 m. Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Sovietų sąjungai. jauni žmonės, negalintys pakęsti Sovietų priespaudos, trėmimų, suėmimų ir visiško Lietuvos kaip valstybės nepripažinimo traukiasi į miškus ir rengia ginkluotus pasipriešinimus. tai miško broliai, partizanai, kurie sudarė sovietų taip vadinamą "nematomą frontą". kiekvienas išėjęs į miškus pasirašydavo sau mirties nuosprendį, bet tokių išeinančių netrūko. jauni lietuviai negalėjo pakęsti priespaudos.
vienas iš partizanų lyderių - Juozas Lukša. filme daug pasakojama apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus - jis du kartus ištrūko į vakarus, kad informuotų pasaulį apie dalykus, besidedančius Lietuvoje, jis narsiai ir protingai kovojo, buvo "Laisvės žvalgas" ir "Kovos keliu" redaktorius, organizatorius. Nijolė Bražėnaitė, tuo laikotarpiu gyvenusi Paryžiuje, dabar 91-erių metų močiutė, filme pasakojo apie savo ir Juozo Lukšos meilės istoriją ir ta istorija kažkaip mane palietė labiau nei visi nuvalkioti paauglių meilės pasakojimai su narkotikų priemaišom. iš moters akių matėsi, kad ji Juozą tikrai mylėjo ir, turbūt, vis dar tebemyli. liūdna kažkaip.
daug pasakojama apie žiaurumus - partizanų kankinimus ir kūnų išniekinimus, sunkias jų gyvenimo sąlygas ir kiekvienam oro gūsy tvyrojusį nerimą. tas laikas buvo baisus, bet nepalaužė ištikimų Lietuvai.
tokia istorija gerai baigtis negali. Juozas, sugrįžęs į Lietuvą po antrojo savo vizito Paryžiuje ir vestuvių su Nijole nužudomas savo draugo, buvusio partizano, patapusio Sovietų smogiku.

šitas filmas ne apie paauglių problemas, ne toks, koks tiktų lengvam vakaro praleidimui ar šiaip žiūrėjimui iš neturėjimo ką veikt. tai istorinė, biografinė, dokumentinė drama, kurią žiūrėti reikia rimtai. filmas susideda iš žmonių, gyvenusių 20 amžiaus viduryje atsiminimų, nuotraukų, filmuotos medžiagos. žiūrėti nenuobodu.

visi šitie faktai būtų visiškai neįdomūs per istorijos pamoką. bet filme juntamos emocijos, žmonių pasakojimai kažkaip priverčia suprasti, kad visa tai tikrai vyko daug geriau, nei sausi žodžiai vadovėlyje. sąžinė graužt pradėjo. gyvenu šalyje, už kurios laisvę daugybė jaunų žmonių atidavė gyvybes, nors visiškai to neprivalėjo. galėjo pakentėti ir laukti, kol viskas pasibaigs, bet ėmėsi veiksmų. karine ir politine prasme jie pasiekė ne tiek daug, kiek psichologine - įkvėpė visą lietuvių tautą sukilimui, kovai, neleido pasiduoti ir, kažin, kaip būtų viskas susiklostę vėliau (kalbu apie 1991 m.), jei ne šiuo laikotarpiu užgimęs įkvėpimas. negali nebūti dėkingas už tai. visada sakiau, kad patriotizmas ir aš - kaip pipirai šokolade, bet dabar toks, pasirodo, gali būti visai skanus, o man tenka pripažinti, kad iš tų tikrų tikriausių patriotų partizanų galima daug mokytis. pradedi mąstyti, ar pats tikrai turi šitokius tvirtus įsitikinimus ir ar sugebėtum iš paskutiniųjų, bet kokia kaina už juos kovoti. ir tikrai retas žmogus šiais laikais turi šitokios drąsos aukotis, nes juk dabar viskas daug paprasčiau ir be pasiaukojimų galima prasisukti. kaip jau sakiau, tada prasisukti irgi buvo galima. tik ne visada teisingiausi keliai lygūs.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą