2014/09/26

random

mokykloj dar tik vieną mėnesį nuo vasaros, o jau spėjo atsibost... mokslai vargina, bet užtat turim labai fainą klasę. nors ir 32 mokiniai, smagu ir daug geriau, nei tikėjausi. draugiški visi, tai kasdien vitamino C prisigaminu.
šiaip ar taip, šitas įrašas beprasmis.
kaip jau turbūt ir aišku, pirmadieniais stengiuosi įkelti filmų aprašymus, antradieniais knygų aprašymus, trečiadieniais DIY ir idėjas, ketvirtadieniais receptus, o penktadieniai neturi aiškios paskirties. gal kelsiu kokias nuotraukas per savaitę padarytas, ar šiaip ką parašinėsiu.


 mano šuo žvirblis

 Telšiai


video
šito rimtai nepriimkit. vėl ant prikolo. "stop the world i wanna get off wih you". pažadu kitą kartą groti žmoniškais akordais. kokybė čia keliant pasidaro žiauriai tragiška, fone daug spygaujančių vaikų ir pabaigoj vos vos suvelta. bet svarbu mum smagu.

 pasisiuvau kuprinę

 čia tas pats žvirblis, tik rimtas ir užpozavęs.

katytė irgi priplaukus.

2014/09/23

Melvin Burgess "Hitas"

nauja knyga. naujos knygos paaugliams kepamos viena po kitos, bet tik nuvilia ir nuvilia. pripažinkit, drąsus aš žmogus, kad paėmiau šitą į rankas. ant lietuviško viršelio užrašas ne toks stiprus, bet angliškas "Take it. Live it. F*** it." puikiai atspindi daugumos paauglių požiūrį į gyvenimą. bet maniškis visai ne toks, galbūt todėl ir knyga nėra geriausiai tinkanti tokiems kaip aš.

veiksmas vyksta netolimoje ateityje, Mančesteryje. daug žmonių kenčia skurdą, pinigų trūkumą, bet šalia gyvena ir turčių. "fanatai" - revoliucionierių grupuotė, smurtu, ginklais ir grąsinimais besistengianti pakeisti šią nelygybę ir nepriteklių. šalia perversmo pradeda plisti naujas, šviežias narkotikas "mirtis". tai piliulė galinti padovanoti savaitę neužgniaužiamos energijos, drąsos, pasitikėjimo savimi, optimizmo, o po to - nužudyti. per tas septynias dienas narkotiko išgėręs žmogus iš paskutiniųjų stengiasi įgyvendinti visas savo svajones - kraupias, keistas, gražias, legalias ir nelegalias, didingas ir paprastas. atsiranda daugybė drąsuolių, kurie praryja šią piliulę, nes tiesiog nebemato jokių kitų galimybių įgyvendinti savo svajones. aplink skurdas, vilčių nedaug ir tvyro neviltis.
"Galėjai suprasti, kad visokie nevykėliai ar veltėdžiai iš aukštuomenės ryja naująjį narkotiką, vadinamą "mirtimi", - jie niekada nieko neturėjo ir niekada neturės, tai kodėl nepasimėgavus bent savaite šlovės?"

pagrindiniai knygos veikėjai - nelabai kuo išsiskirianti septyniolikmečių porelė Adamas ir Lizė (labai įstrigo frazė ant knygos nugarėlės "jie lyg ir myli vienas kitą."). aplinkybės taip susiklosto, kad abu įsivelia į kraupaus narkotiko, mafijozų ir šaudymo-gaudymo voratinklį.

šį kartą pasistengsiu pradėti nuo gero. veiksmas, nori nenori, tikrai įtraukia. kalba sklandi ir paprasta, tokia, kokia šnekam ir mes, žargoninė, gatvės (vienas iš skiriamųjų M. Burgess`o bruožų). nors ir pasitelkus narkotikus (to, jau turėjot suprasti, nevirškinu), narpliojamos ne tik paaugliškos, bet ir "didžiosios" problemos - kas iš gyvenimo, jei vis tiek mirsi? kam jį tausoti, jei vis tiek pasibaigs? ar verta stumti visą savo amžių gyvenant nuobodžiai ir nelaimingai, ar geriau trumpą laiko atkarpėlę praleisti kaip rojuje? kur mes visi, visuomenė einame ir iki ko tai gali privesti?
kas man nepatiko, tai, kad viskas atrodė netikroviška. ta prasme, juk skaitom knygas dažniausiai tam, kad bent truputį kažko išmoktumėm, kad būtų apie ką mąstyti ir kaip tas mintis pritaikyti savoj aplinkoj, o šios knygos veiksmas man buvo panašesnis į holivudinį filmą, nei į paaugliui gyventi padėsiančią istoriją (juk M. Burgess skaitosi paauglių rašytojas, rašantis jiems aktualiomis temomis). jo knygose pastovūs paauglių susikirtimai su visokiom mafijom ir, dar pasikartosiu, narkotikais. viskam yra ribos, Dieve mano...

gerų minčių, šiaip ar taip, buvo. visi "mirtininkai", išgėrę "mirties" sudarydavo sąrašus, ką norėtų nuveikti per tą nenugalimą savaitę. ilgai galvojau, koks būtų mano sąrašas ir priėjau tik tokią išvadą, kad niekada negerčiau "mirties", nes gyvenimas gražus, sakykit, ką norit. manau, knyga labiau praverstų tiems, kurie gyvena nesirūpindami dėl ateities, tiems, kurie dėjo ir nejaučia jokų moralinių ribų ar sentimentų, kurie nežino, ką veikia gyvenime ir jo nelabai vertina. padėtų įsivaizduoti kas būtų, jei staiga sužinotum kad už savaitės mirsi. galbūt priverstų iš naujo pervertinti į gyvenimo šia sekunde požiūrį. žinoma, kiekvienam rinktis požiūrį į gyvenimą, bet šita knyga kelia minčių, prieštaraujančių saviems įsitikinimams. jaučiu, kad man gyvenimo tausojimo netrūksta, todėl kažkaip didelio įspūdžio nepadarė, bet šie žodžiai tikrai įstrigo:
"Ne kas kita, o "mirtis" ir suteikia tikrąjį gyvenimą..."
nors šnekama apie narkotiką, esmė aiški. 
juk tikrai, ar vertintumėme gyvenimą, jei nebūtume tikri, kad mirsime?

P.S. ant viršelio gryniausias puponautas. 

2014/09/22

Nematomas frontas, 2013


"tik nepasiduokit gyvi."

iš manęs patriotė tokia pati, kaip dainininkė (t. y. jokia). šitą filmą peržiūrėjau kino teatre, nes taip reikėjo, važiavom kartu su klase ir auklėtoja į kino teatrą. ir nors labai nenoriu sau pripažinti, man šitas filmas patiko.

veiksmas vyksta 1944 - 1953 m. Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Sovietų sąjungai. jauni žmonės, negalintys pakęsti Sovietų priespaudos, trėmimų, suėmimų ir visiško Lietuvos kaip valstybės nepripažinimo traukiasi į miškus ir rengia ginkluotus pasipriešinimus. tai miško broliai, partizanai, kurie sudarė sovietų taip vadinamą "nematomą frontą". kiekvienas išėjęs į miškus pasirašydavo sau mirties nuosprendį, bet tokių išeinančių netrūko. jauni lietuviai negalėjo pakęsti priespaudos.
vienas iš partizanų lyderių - Juozas Lukša. filme daug pasakojama apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus - jis du kartus ištrūko į vakarus, kad informuotų pasaulį apie dalykus, besidedančius Lietuvoje, jis narsiai ir protingai kovojo, buvo "Laisvės žvalgas" ir "Kovos keliu" redaktorius, organizatorius. Nijolė Bražėnaitė, tuo laikotarpiu gyvenusi Paryžiuje, dabar 91-erių metų močiutė, filme pasakojo apie savo ir Juozo Lukšos meilės istoriją ir ta istorija kažkaip mane palietė labiau nei visi nuvalkioti paauglių meilės pasakojimai su narkotikų priemaišom. iš moters akių matėsi, kad ji Juozą tikrai mylėjo ir, turbūt, vis dar tebemyli. liūdna kažkaip.
daug pasakojama apie žiaurumus - partizanų kankinimus ir kūnų išniekinimus, sunkias jų gyvenimo sąlygas ir kiekvienam oro gūsy tvyrojusį nerimą. tas laikas buvo baisus, bet nepalaužė ištikimų Lietuvai.
tokia istorija gerai baigtis negali. Juozas, sugrįžęs į Lietuvą po antrojo savo vizito Paryžiuje ir vestuvių su Nijole nužudomas savo draugo, buvusio partizano, patapusio Sovietų smogiku.

šitas filmas ne apie paauglių problemas, ne toks, koks tiktų lengvam vakaro praleidimui ar šiaip žiūrėjimui iš neturėjimo ką veikt. tai istorinė, biografinė, dokumentinė drama, kurią žiūrėti reikia rimtai. filmas susideda iš žmonių, gyvenusių 20 amžiaus viduryje atsiminimų, nuotraukų, filmuotos medžiagos. žiūrėti nenuobodu.

visi šitie faktai būtų visiškai neįdomūs per istorijos pamoką. bet filme juntamos emocijos, žmonių pasakojimai kažkaip priverčia suprasti, kad visa tai tikrai vyko daug geriau, nei sausi žodžiai vadovėlyje. sąžinė graužt pradėjo. gyvenu šalyje, už kurios laisvę daugybė jaunų žmonių atidavė gyvybes, nors visiškai to neprivalėjo. galėjo pakentėti ir laukti, kol viskas pasibaigs, bet ėmėsi veiksmų. karine ir politine prasme jie pasiekė ne tiek daug, kiek psichologine - įkvėpė visą lietuvių tautą sukilimui, kovai, neleido pasiduoti ir, kažin, kaip būtų viskas susiklostę vėliau (kalbu apie 1991 m.), jei ne šiuo laikotarpiu užgimęs įkvėpimas. negali nebūti dėkingas už tai. visada sakiau, kad patriotizmas ir aš - kaip pipirai šokolade, bet dabar toks, pasirodo, gali būti visai skanus, o man tenka pripažinti, kad iš tų tikrų tikriausių patriotų partizanų galima daug mokytis. pradedi mąstyti, ar pats tikrai turi šitokius tvirtus įsitikinimus ir ar sugebėtum iš paskutiniųjų, bet kokia kaina už juos kovoti. ir tikrai retas žmogus šiais laikais turi šitokios drąsos aukotis, nes juk dabar viskas daug paprasčiau ir be pasiaukojimų galima prasisukti. kaip jau sakiau, tada prasisukti irgi buvo galima. tik ne visada teisingiausi keliai lygūs.


2014/09/08

Submarine (Submarinas), 2010

Oliver Tate: Ask me how deep the ocean is.
Jordana Bevan: Shut up.
Oliver Tate: Come on, just ask me.
Jordana Bevan: Why?
Oliver Tate: `Cause I know the answer.
Jordana Bevan: Oh! Do you?
Olver Tate: Yes, I do.
Jordana Bevan: How deep is the ocean?
Oliver Tate: I`m not gonna say.
Jordana Bevan: I`m brokenhearted.
Oliver Tate: The ocean is six miles deep.
Jordana Bevan: Good.

keistas, gražus, liūdnas filmas pagal Joe Dunthorne novelę. peržiūrėjau, nes sužinojau, kad garso takelis - Alex Turner. ir tikrai nepasigailėjau.
veiksmas vyksta Velse. pasakotojas ir pagrindinis veikėjas penkiolikmetis Oliveris Teitas. jis nepopuliarus, draugų neturi, mėgsta laiką leisti vienas ir skaito žodyną. svajoja apie Džordaną, dailią klasiokę, įspūdingą ir išvaizda, ir elgesiu. vieną dieną ji pakviečia Oliverį susitikti. ima jį bučiuoti, tuo pačiu fotorafuodama bučinius Polaroidu. paskui paaiškėja, kad ji taip padaro tam, kad suerzintų savo buvusį vaikiną, bet Oliveris vis tiek laimingas ir paprašo jos būti jo mergina. jie tampa pora. Oliverio mama nustemba, kad sūnus ne gėjus, o tėtis įteikia kasetę su meilės ir keliomis išsiskyrimo dainomis. 
į kaimyninį namą atsikelia Grehemas Purvis su drauge. vyras - buvęs Oliverio mamos vaikinas. jie pradeda dažnai suitikinėti, mama tolsta nuo Oliverio tėčio, o Oliverio reikalai su Džordana irgi nesiklosto labai gerai. galiausiai Oliveris supranta, kad tėvai gali išsiskirti ir, kaip bet kuris kitas vaikas, visai to nenori. Oliveris papasakoja Džordanai apie situaciją su tėvais ir sužino, kad Džordanos mama serga vėžiu. jis pažada ateiti į ligoninę, kur jai bus  vykdoma operacija ir palaikyti Džordaną. vis dėlto, nenueina ir vėliau aptinka paplūdimyje Džordaną su kitu vaikinu ir savo mamą su Grehemu. vėliau Oliveris gauna laišką nuo Džordanos, kuriame ji rašo, kad palieka jį.
Oliveris bando išlikti optimistišku, galvoja, kad jam visa tai bus visai nesvarbu, kai sulauks 38-erių, bet juk niekas neužmiršta savo pirmosios meilės. Oliveriui viskas slysta iš rankų ir atrodo tragiškai skausminga. paaugliams meilė atrodo toks sudėtingas ir skausmingas reikalas. bet kai net suaugę klysta, ko norėti iš paauglių.
pabaiga ideali šitokiam filmui. viskas susiklosto lyg ir gerai, be čia jau nuo požiūrio prklauso, nes paslaptis nėra iki galo atskleista, kaip ir pridera geram filmui.

šis filmas - Richard Ayoade meno kūrinys, rimtai sakau. kasetės, Polaroidai, kaleidoskopai, cigaretės, paplūdimys ir drėgnas Velso klimatas, keisti lakoniški pokalbiai, kurie pasako daug daugiau nei holivudiškos tirados. filmas dramatiškai suskirstytas į skyrius, visą laiką juntamas tragizmas ir švelni ironija, vos vos humoro. labai gražios filmo spalvos ir visa nuotaika tokia įdomi, savita. šis filmas tikrai ne kiekvienam, jis kitoks. nebando išaiškinti gyvenimo prasmės ir kiekvienam žiūrovui pasako vis ką nors kito..
o jau muzika kokia... ne vien dėlto, kad parašyta ir atlikta Alex Turner, ji tokia graži ir taip idealiai tinka filmui ir jo nuotaikai.
aktoriai labai geri. Craig Roberts ir Yasmin Paige čia tokie mieli ir taip tinka.
tai va, tikrai rekomenduoju. gražus, liūdnas filmas. jo turbūt iki galo suprast ir neįmanoma. būtų neįdomu, jei viskas būtų aišku ir paprasta. geras filmas, vienas mano mėgstamiausių.