2014/08/26

Švedija

atsiprašau už visos savaitės pertrauką. turiu rimtą pasiaiškinimą - vėl buvau ne Lietuvoj. šį kartą lankiaus Švedijoj.
kartu su tėvais, sese ir seneliais sekmadienį (08 17) iš Talino keltu išplaukėm į Stokholmą. keltu plaukiau jau ne pirmą kartą, todėl jau buvo visai neįdomu. jei neturi silpnybės kosmetikai ir noro prisigert, vienintelė viltis - koncertas. pasisekė, kad šį kartą jis buvo visai geras. didelėj salėj grojo paprasta grupė, viena iš tų, perdainuojančių visiem žinomas dainas (šneku ne apie Pitbull`į). 
kitos dienos rytą atplaukėm į Stokholmą. vaikščiojom po senamiestį, miesto centrą. 


pastatai gražūs, tvarkingi. labai daug suvenyrų parduuvėlių. man geriausias suvenyras iš čia - vinilinės plokštelės. dvi ir nusipirkau - Arctic Monkeys "Suck it See" ir MGMT "MGMT". 


"Bengans" muzikos parduotuvė.




"Šiaurės šalių" muziejaus bokštas.


"Aquaria" muziejus paliko gerą įspūdį. čia visos žuvys ir kiti jūrų gyvūnai pateikti tikrai įdomiai. žengėm į patalpą, kurioje - drėgnasis atogrąžų miškas. daugybė drėgmę mėgstančių augalų, vijoklių, lianų, centre vandens baseinėlis, apžėlęs augalais ir pilnas piranijų. įėjom per audrą - visur buvo tamsu, tik blykčiojo šviesos, imituodamos žaibus, labai garsiai griaudėjo ir stipriai lijo (bėgo vanduo iš lubų). tada viskas staigiai nurimo, prašvito ir pakilo rūkas, kompiuteriniai paukščiai pradėjo čiulbėti. siūbuojančiu tiltu praėjom virš piranijų ir palikom atogrąžų mišką.


muziejuje, kaip ir daugumoje tokių, daug ryklių, rajų, morenų ir nedidelių ryškiaspalvių žuvyčių. neįprasta buvo matyti riebias, ryškias, dideles jūrų žvaigždes, kurias buvo galima legvai paliesti (akvariumas atviras, jokių ženklų nėra, niekas rankų nekiša. kaip būtų Lietuvoj?). kokias penkias minutes spoksojau į žuvis - sliekus. jie toookie juokingi. kišo iš smėlio, visi atsisukę į vieną pusę ir švelniai linguoja. kai prieini, jie staigiai sulenda žemyn į smėlį, o paskui lėtai išlenda. nebuvau mačius tikro jūrų arkliuko. šitam muziejuje jiems skirta atskira patalpa. labai daug jų ten ir visi tokie mieli. miega uodegom apsikabinę vieną augalą, visi susiglaudę ir susisukę į gumuliuką. veidai labai protingi, tikrai, panašiau į arklį, nei į žuvį...



visas Stokholmas pastatytas ant uolingų salų, todėl visur daug vandens.


yra keli laivai - muziejai. viename radau šitokį "aparatą". galvojau, kad tokie tik filmuose būna. pasirodo, ne. 


trečiadienį važiavom 300 kilometrų į šiaurę, į kaimą, kuriame stovi mano dėdės sodyba. labai gražu ten. visi namai mediniai, raudoni, su baltais langų rėmais ir apdailom, taip ramu ir tylu, aplink - didžiausi miškai ir girios.




tas dėdės namelis senas, anksčiau turėjęs kitus savininkus. kai kieme tvarkėmės, radau visokių įdomių daiktų - šimto metų senumo laikraščio skiaučių, seną laikrodį, lėkštės šukių.



va čia, kol mama mokėsi žvejot, aš skaičiau knygą ir gėriau arbatą. visiškai nebejutau laiko, nurimau ir viskas, apie ką galvojau, buvo vėjas, vandens čiurlenimas, medžių ošimas, užmetamos meškerės garsas, saulė, arbatos skonis ir Džeko Keruako nuotykiai (skaičiau "Kelyje").
taip ramu, taip gera.


penktadienį po pietų išplaukėm iš Stokholmo į Rygą. šį kartą plaukt buvo dar nesmagiau - laivas stipriai siūbavo, buvo daug lietuvių, kurie į laivą įlipo jau giti, dar daugiau buvo rusų, kurie pasigėrė po kelių valandų nuo išplaukimo. ir ne tik vyrai, moterys irgi. jūs būtumėt matę, kaip paskui jos šoko... nežinau, ar man vienai būna toks jausmas, bet kai per koncertą žiūrėjau į tas ruses, man pasidarė gėda būti toj pačioj patalpoj su jom...

šiaip ar taip, visai smagi kelionė. neilga, nemažai laiko praleista kely ir jūroje, bet vis tiek patiko. priešingai nei Kretoje, čia viskas vyko ramiai, lėtai ir neskubant, šiaurietiškai. tikslas nebuvo kuo daugiau visko pamatyti, svarbiau - atsipūsti, pailsėti ir nurimti.






2014/08/12

Kathrin Schrocke "Kavinė Freak City"

"kurtieji turi savas kelionių agentūras, savas diskotekas ir klubus. mes susikuriame savų anekdotų, turime savo kalbą, savo atskirą kultūrą. atskiros, visai kitokios ir mūsų problemos, ir baimės, kitokie mūsų sunkumai. mes gyvename savame, atskirame pasaulyje, su girdinčiųjų pasauliu jis velniškai mažai susijęs!"

"kartais pridirbi visokių kiaulysčių, nors ir myli. o gal kaip tik todėl?"

"mes puikiai išsiverčiam ir be klausos. aš didžiuojuosi, kad esu kurčia. nė akimirką nenorėčiau, kad būtų kitaip."

dar viena praryta knyga. gaila, kad lengva ir paprasta, paskutiniu metu norisi ko nors, kas tikrai verstų mąstyti ir sukti smegenis. bet šiaip ar taip, gal vasarai ir tinka lengvos knygos, smegenis jau greitai perkaitinsiu mokykloje.
Miką (vaikiną) palieka Sandra. nevilties pilnas, bet laisvas jis netyčia susipažįsta su Lėja - laukinių bruožų juodaplauke garbane, kurią prieš keletą dienų su draugais bandė pakabinti gatvėje. tuojau paaiškėja, kad Lėja kurčia. Mika bijo per daug prisirišti prie merginos, nes nemoka gestų kalbos ir, kaip dauguma girdinčiųjų, prisibijo kurčios Lėjos, prie jos jaučiasi nejaukiai. vis dėlto Mika pradeda mokytis gestų kalbos, tam, kad bent pabandytų pabendrauti su mergina. kuo toliau, tuo labiau vaikinas prisiriša prie Lėjos ir galiausiai įsižiebia meilė. kyla ir konfliktų, nes kurčiųjų ir girdinčiųjų pasauliai visiškai skirtingi. tada į Mikos gyvenimą vėl grįžta Sandra ir vaikinas priverstas pasirinkti.

knyga parašyta Mikos vardu, paprastai, lengvai ir šiuolaikiškai. nuotaika lengva ir neslegianti, yra ir iš ko pasijuokti. patiko tai, kad ši knyga nauja, parašyta 2013 metais, skirta jaunimui, rašoma apie meilę, bet nesigriebiama narkotikų ir panašių reikalų (Kendės, Heroino stiliaus knygos rimtai pradeda pabost). kurčiosios ir girdinčiojo meilės istorija tikrai neįprasta. aš, kaip niekada gyvenime nesusidūrusi su kurčiu žmogumi, supratau, kad jie irgi žmonės, gyvena laimingi, turi kuo užsiimti, turi veiklos, panašios į paprasto jaunimo ir jaučiasi gerai. kartais mes sąmoningai, ar nesąmoningai stebimės ir prisibijom tokių žmonių, nelaikome sau lygiais arba gailimės, bet jie neprastesni už mus. Lėja knygoje net prasitaria, kad nenorėtų girdėti. labai nemaloniai elgiasi Lėjos šeima - nesivargina net išmokti gestų kalbos, kad lengviau būtų bendrauti su mergina. apsimeta, kad viskas įprasta, bet Lėjos sesuo Mikai pasiguodžia, kad jai baisiai sunku turėti kurčią seserį. Mikos mama sužinojusi apie Lėją ir jos kurtumą labai apsidžiaugė, kad jos sūnus nori rūpintis žmonėmis su negalia, nors Lėja nėra tokia, kuria reikėtų rūpintis, o Mika žiūri į ją kaip į sau lygią. manau, jau pakeičiau savo požiūrį į tokius žmones.

supratau, kad kurtieji nuo girdinčių skiriasi ne vien garsų suvokimo galimybėmis - kurtieji ir mąsto kitaip. šioje knygoje aprašomi jauni negirdintys žmonės yra daug atviresni už kitus, paprasti ir nuoširdūs, bet įsiaudrina ir įsižeidžia greičiau.

knyga, padedanti pažvelgti į kitokį pasaulį. visai patiko.

2014/08/11

The Neighbors

jau aprašiau du gerus filmus, dabar laikas prastam. dėl kontrasto, įdomumo ir tam, kad bent porą žmonių apsaugočiau nuo smegenų šiukšlinimo. nors ir gėda, išsiliesiu, kaip beprasmiškai praleidau cielas 92 minutes.

nežinau, koks velnias mane privertė peržiūrėti šitą šlamštą. turbūt koją vėl pakišo šėtoniška prigimtis...


pora susilaukusi vaiko, gyvena tvarkingame name tvarkingame kvartale. vis dar jaučiasi jaunatviški, bet vaiko priežiūra neleidžia trankytis po vakarėlius. į greta stovintį namą atsikelia būrys jaunuolių - brolija, kurios tikslas rengti kuo daugiau vakarėlių ir kad jie būtų kuo smarkesni, trankesni ir įsimintinesni. pora apsilanko keliuose brolijos vakarėliuose, bet galiausiai trukšmas kiekvieną naktį pradeda trukdyti ir pabosti - sunku išsimiegoti, vaikas pavargęs. tada prasideda karas tarp ramiosios porelės ir trankiosios brolijos.

moralas, sakyčiau, toks: gyvenimas nesusideda vien tik iš linksmybių, vieną dieną jos turi baigtis ir tada turėsi žengt į tikrą gyvenimą. būtų ne pro šalį, jei tam pirmam žingsniui būtum pasirengęs kokioj mokykloj ar universitete. akivaizdžiai amerikiečių jaunimui skirtas filmas. sveikiem žmonėm tokių dalykų aiškinti nereikia, tuo labiau, kurti apie tai filmų. kiekvienam aišku, kad jaunystė baigiasi ir kažkaip po to turėsi gyventi, kažkuo užsiimti ir ką nors doro nuveikt. galų gale, manau, kad tokių, kuriems vienintelis užsiėmimas vakarėliai nėra tiek nesveikai daug, kad reikėtų filmo. o gal aš kaip iš medžio nukritus ir neturiu supratimo, kaip ten Amerikoj reikalai klostosi jaunimo tarpe. ten, turbūt tūsų daugiau, bet,  tūsavotojų toks filmas į protą vis tiek neatvestų.

susidaro toks įspūdis, kad "Blogų kaimynų" (šitaip lietuviai išverčia "The Neighbors") kūrėjai nujautė, kad stato ne legendiniu tapsiantį filmą ir dėl viso pikto pagrindinius vaidmenis atlikti nusamdė Zac Efron ir Dave Franco. maždaug, jei žmonėms nepatiks filmo idėja ir pastatymas, visada bus mergų, žiūrinčių jį tik dėl galimybės pavarvint seilę į du gražuolėlius. nesakau, kad jie negražūs, nu bet, manęs raumenim nepapirksi ir nepriversi galvot, kad šitas filmas kažko vertas.

tikiu, kad daug kas su manim nesutiktų, nes, turbūt, Z. Efron ir D. Franco gerbėjų yra daugiau nei jų filmus objektyviai vertinančių. gerai, kad neturiu daug skaitytojų, nes turbūt atsirastų aršiai ginančių šitą "šedevrą". prastas, neįdomus filmas su vulgariais, šlykštokais ir nejuokingais bajeriais. net neįsivaizduoju, kam jis būtų į naudą - tokius vakarėlių liūtus, kaip tie brolijos nariai šitas filmas nepriverstų pasikeisti, o ne tokiems, kaip brolijos nariai, nieko naujo neparodytų.

žodžiu, saugokitės ir nežiūrėkit.

2014/08/05

Anonimas "Paklausk Alisos"

"baisu gyventi ir baisu mirti"


"nuo mažumės buvau tikinama, kad Viešpats atleidžia žmonių nuodėmes, bet kaip man dovanoti sau?"


"kadaise galvojau, kad esu vienintelė, kuri kažką jaučia, bet iš tikrųjų įkūniju be galo mažytę  skausmo persmelktos žmonijos dalelę. laimei, dauguma kraujuoja viduje, antraip visą žemę išterliotų kraujo klanai."


paauglės narkomanės dienoraštis.
tvarkingos ir išsilavinusios, pasiturinčio šeimos dukrai gyvenimas tekėjo įprasta tėkme, ji nervinosi, kad tėvi jos supranta, pyktį keitė laimė ir papildė pasimatymų aprašymai. vieną vakarą, per vakarėį mergina nieko neįtardama išgeria draugų pakištos kolos su LSD. potyriai ją apžavi, bet ji pasižada sau ir dinoraščiui niekada daugiau nežaisti su narkotikais. po to ji išbando žolę, spydą, rūgštelę ir kitokius narkotikus. susigėdusi pažada sau, kad tik išbandė ir viskas jau praeityje, ji daugiau tikrai neturės reikalų su narkotikais. pažadai lieka pažadais, atsranda nauji draugai, vaikinai ir viską gaubia narkotikų suryškintos spalvos ir pojūčiai. dora mergina praranda nekaltybę, orumą ir griūvą į visą tą mėšliną narkotikų liūną. bėga iš namų, tada paibjaurėjusi savimi grįžta atgal. po kelių savaičių "švaros" nebeiškenčia ir vėl pabėga, kad rytų ir leistųsi narkotikus, duotųsi su kitais narkomanais ir neskirdama dienos nuo nakties voliotųsi po atviru dangum. vėl sugrįžta kaip sūnus paklydėlis ir stengiasi viską užmiršti. vaduojasi iš bjaurių prisiminimų ir visas mintis lieja į savo dienoraštį. mergina žavisi ir myli šeimą, kuri po šitiek jos kvailysčių priima ją atgal ir visiškai nesmerkia, tenori jai gero. bendraamžiai, pirmą kartą supažindinę ją su LSD vis dar laiko ją narkomane ir bando parsitempti atgal į savo rato. merginai atsispyrus pagundai, keršyja ir galiausiai dienoraščio autorė pakliūva į psichiatrinę ligoninę. išleista namo ji jau lyg ir grįžta į senas vėžias vis dar psichologiškai silpna, bet jau beveik nebepriklausoma nuo svaigalų (kartą pabandęs jau turbūt niekada visiškai nebenusimesi to svorio). kai vis daugiau dienų šviesios ir tamsos merginos gyvenime nebedaug, ji baigia rašyti dienoraštį nusprendusi, kad dabar elgsis brandžiai ir dienoraštį atstos nauji draugai.
po trijų savaičių ji randama negyva. dėl neaiškių priežasčių.

didelio įspūdžio tikrai nepaliko, antrą kartą neskaityčiau ir į mėgstamiausių lentyną tikrrai nedėčiau. po Melvin Burgess "Heroino", "Hito", Kevin Brooks "Kendės" nieko naujo. "Paklausk Alisos" parašyta 1971 m., bet jau ir daug anksčiau pasaulis buvo kaip reikiant pripumpuotas narkotikų. knyga parašyta remiantis tikru dienoraščiu, bet sunku būti užtikrintai dėl autentiškumo - knygą parengė psichologė. merginos situacijos tikrai nepavydėtinos. šiek tiek sukrečia skaitant vienos dienos įrašą, sklidiną begalinės laimės, džiaugsmo ir įsitikinimo, kad viskas vis tiek tikrai bus gerai, o sekančios dienos įrašas pilnas nevilties ir abejonių, ar tikrai pavyks išlipti. gyvenimas sudėtingas, žmogaus protas ir ištvermė be galo dideli ir dažnai tai būna pražūties priežastys, bet šie du dalykai turi ir gerą pusę - galimybę rinktis. dienoraščio autorė pasirinko neteisingai. įniko į narkotikus, nes nesugebėjo atsispirti, o kai susiprato, kas vyksta, buvo jau per vėlu. tragiškas gyvenimas ir tragiška to trumpo gyvenimo baigtis, bet, kad ir kaip bebūtų gaila, tai tik vieena istorija šimtuose tūkstančių, gal net milijonuose. lašas jūroje. monstras narkotikai egzistuoja, o žmogus visada turi galimybę rinktis.

ši knyga parodė tai, kas yra daug kartų rodyta ir išsakyta. vienintelis dalykas, kuris tikrai mane privertė susimąstyti - ne pati knyga ar tos merginos gyvenimas, o tai, kad viskas nenustebino. gyvenimas žiauriai sudėtingas ir dažnai bjaurus. bjauru ir tai, kad per kiek laiko prie to pripranti. narkotikų nesunaikinsi ir pats vienas pasaulio nepakeisi, bet turi galimybę pasirinkti.

2014/08/04

Silver Linings Playbook (Optimisto istorija)

"you have to do everything you can, you have to work your hardest and if you stay positive you have a shot at a silver lining."

2012 metų David O. Russell romantinė komedija/drama su Bradley Cooper, Jennifer Lawrence, Robert de Niro.

Patrikas aptinka savo žmoną duše su kitu, sumuša jį ir pakliūva į psichiatrinę ligoninę. per kelis mėnesius ten pasikeičia, tampa pozityvus, sportuoja ir yra pasirengęs grįžti į normalų gyvenimą. vis dar nėra visiškai psichologiškai stabilus, bet apsigyvena pas tėvus ir ieško būdų, kaip susigrąžinti žmoną Nikę (negali su ja susitikti, nes teismas yra paskyręs apribojimą, draudžiantį prisiartinti prie jos). Patrikas susipažįsta su Tifani - kaimyno žmonos seserimi, kurios vyras neseniai mirė. ir Patriką, ir Tifani aplinkiniai laiko laiko trenktais. nieko keisto - Patrikas sako, ką galvoja ir nemoka laikyti paslapčių, Tifani kandi ir pasileidusi, abu jie diskutuoja, kurių vaistų poveikiai smagesni. porelė susitika ir vėliau, bet nelabai gerai sutaria. galiausiai Patrikas ir Tifani sudaro sandėrį - Tifani perduos Nikei laišką nuo Patriko, jei jis dalyvaus su Tifani šokių konkurse. prasideda repeticijos ir Patriko pastangos grįžti į normalų gyvenimą.

man labai patiko Patriko pozityvumas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, įsitikinimas, kad gyvenime yra pakankamai šūdo ir be to, kurį pats susikuri. dar labiau patiko kontrastas tarp jo pozityvumo  ir Tifani ciniškumo, šie veikėjai puikiai atsveria vienas kitą. Patrikas tikėjosi, kad Nikė sugrįš pas jį ir viskas bus gerai. viskas pakrypo į kitą pusę, bet baigėsi vistiek laimingai. dar vienas įrodymas, kad tai, kaip klostysis ateitis, priklauso nuo nusiteikimo, nusistatymo ir požiūrio.

lengvas filmas, geram vakaro praleidimui. nepavadinčiau šedevru, bet tikrai patiko žiūrėti. aktoriai gražūs, vaidyba puiki, daug prajuokinančių scenų (man labai patiko pozityviojo Patriko reakcija į Hemingvėjaus kūrinio pesimistišką pabaigą). filmas, įkvepiantis žiūrėti į šviesiąsias gyvenimo puses (every cloud has a silver lining - pažodžiui: kiekvienas debesis turi sidabrinį pakraštį, kitaip tariant - kiekvienas sunkumas turi šviesią pusę) ir jei nesiseka jų rasti, dėti visas pastangas tam, kad pavyktų.

rekomenduoju. kaip jau sakiau, lengvas filmas, bet ne beprasmis, su idėja. televizija užgrūsta šalčiūtėmis, soriukais ir nesibaigiančiais Van Damo ir Seagalo susišaudymais (kaip jum dar neatsibodo?!). dabar trūksta tokių šviesių, bet nemoralizuojančių filmų, kaip šis. verta dėmesio.