2014/07/28

Everything is illuminated



"Viską nušviečia praeities šviesa. Praeitis visada su mumis. 
Viduje. 
Išorėje. 
Visur."

žiauriai keistas filmas.
gerąja prasme.


Džonatanas - žydas, gyvenantis Amerikoje. jis renka prisiminimus - nuotraukas, laiškus, raštelius, papuošalus, popierėlius, viską, kas padėtų nepamiršti. jis turi daugybę daiktų, primenančių apie savo šeimos narius, tačiau viskas, ką paliko jo senelis - pakabukas su žiogo inkliuzu, pakabukas su Dovydo žvaigžde ir nuotrauka, kurioje senelis kartu su Augustina, moterimi, padėjusia seneliui išsigelbėti nuo nacių per karą 1942 m. Džonatanas pasiryžta vykti į Ukrainą ir ten ieškoti Augustinos. jam padeda Aleksas ir jo senelis, kuriam priklauso įmonė, padedanti amerikiečiams žydams ieškoti savo artimųjų. senelis filmo pradžioje pasirodo antisemitinių pažiūrų. Džonatanas, Aleksas, jo senelis ir šuo ieško kaimo, kuriame gyveno Džonatano senelis ir šioj filmo daly tikrai yra iš ko juoktis. amerikietis Ukrainoje, vietoje arbatpinigių duodantis Marlboro cigarečių, aklu apsimetantis vairuotojas senelis, treninguotasis Aleksas ir aršus šuo.

toliau jau nebežinau, kiek galima pasakoti, kad nepasakyčiau per daug. visas veiksmas rutuliojasi keistai. šalia juokingų nutikimų įsipina keisti pamąstymai, sapnai, vaizdiniai ir prisiminimai apie žydus ir kareivius. daugiausiai Alekso senelio. Džonatanas randa. ne visai tai, ko tikėjosi ir viskas baigiasi tikrai ne taip, kaip gali tikėtis žiūrovas.

turėčiau pasipiktinti pavadinimo išvertimu. originalus pavadinimas man tikrai patinka - "Viskas yra apšviesta". debilai lietuviai sugebėjo tai išvartyti į "Nepaprasta kelionė". ką jau bepasakysi...
su Elijah Wood esu mačiusi tik "Žiedų valdovą" (gėda). reikia pripažinti, nors iš pradžių buvo keista jį čia matyti, labai greitai užsimiršau, nes jo vaidyba šiame filme puiki.
žinau, kad šis filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Jonathan Safran Foer knygą. ji dar neversta į lietuvių kalbą, yra tik knyga pagal šį filmą. gal kada prisiruošiu perskaityt originalią knygą angliškai.

nedaug filmų, kurie privečia susimąstyti. o šitas privertė. privertė taip susimąstyti, kad sunku tas mintis ir jausmus išreikšti žodžiais. ką tikrai supratau, praeitis svarbu. ir ne tik sava, bet ir gilesnė, tėvų ir senelių praeitis. nuo jos nepabėgsi ir, tuo labiau, jos nepakeisi. gali tik susitaikyti. ir dabar pagalvojau, kad visai be reikalo buvau įsitikinusi, kad beprasmiška aiškintis, iš kur aš kilusi, kas nutiko mano proseneliams ar kitiems artimiesiems. gėda prisipažinti, retai kada domino ir senelių istorijos. vadovavausi įsitikinimu "Štai aš. čia ir dabar. koks skirtumas, iš kur aš, kas mano tėvai, ar ką padarė seneliai. aš esu aš, individuali asmenybė. priimk mane kokia esu ir nespręsk apie mane pagal šeimą". dabar galiu sau prieštarauti. juk kaip tik tėvai ir seneliai, ir proseneliai, ir dar tolimesni žmonės prisidėjo prie tos mano asmenybės formavimosi. manyje yra po nedidelę dalelę jų visų, greta tos mano "individualybės". dėl savęs pačios, tikrai ne dėl kitų, verta gilintis į  kilmę. kad geriau suprastum save. viską nušviečia praeities šviesa.


esu minėjusi, kad mano auklėtoja - patriotė. užsimaskavusi nacionalistė. atominė baba. žodžiu, ji visais įmanomais būdais grūda ir bruka mums prievartinę tėvynės meilę. visur, ir literatūroje, ir kine, ir teatre, ir televizijoje, ir, turbūt, šikpopieriaus gamyboje geriausi lietuviai. nemažiau ji mus skatina gilintis į savo praeitį, visus tuo liudies reikalus. nemėgstu tokių žmonių ir, gali būti, kad būtent dėl jos drastiškų priemonių susiformavau tą nuomonę, kad praeitis nesvarbi. jai per keturis metus nepavyko manęs įtikinti gerbti praeities taip, kaip sugebėjo įtikinti šitos 90 minučių.

keistas, liūdnas ir tuo pačiu juokingas filmas. neįgrūda suvirškintos informacijos į dantis. grynas produktas, sakyčiau.

TOLIAU SKAITYTI GALI TIK FILMĄ MATĘ ŽMONĖS (mintys apie pabaigą)

jei esat matę šį filmą, man labai įdomu, ką manot apie pabaigą. kiekvienas gali ją interpretuoti skirtingai. kaip jums atrodo, kodėl nusižudė Alekso senelis? man atrodo, kad jis nebepakėlė tos naštos, kad išsižadėjo savo tikėjimo. ta scena, kai jis, išgyvenęs po sušaudymo, numetė švarką su šešiakampe žvaigžde man labai įstrigo. atrodė, kad jis suprato, kad toliau būti žinomam kaip žydui pavojinga ir daug saugiau būtų apsimesti paprastu ukrainiečiu. po daug metų atvyko Džonatanas ir prisiminimai buvo atgaivinti. man atrodo, kad jis suprato, ką padarė ir nebegalėjo su tuo susitaikyt. nesu visiškai užtikrinta dėl tokios versijos, nes jis vis dėlto mirė laimingas. kokia jūsų nuomonė?

2 komentarai:

  1. Labas, Luciferi. Dėl pabAigos Tau visiškai pritariu. O laimingas dėl to, nes
    a) jo nebegrauš sąžinė
    b) tada kai juos šaudė, jis liko gyvas, ir dabar jis nusižudė vietoj tos išgyventos mirties kaip garbingas žydas.
    Nežinau ar supranti, nes man sunkiai su žodžiais, bet aš žinau ką noriu pasakyti.
    P.S.: čia Pliusas, nežinau kaip pakomentuot kaip Pliusui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas, Pliuse. puiki nuomonė ir teisingos mintys. supratau, tikrai pritariu ir ačiū, kad paaiškinai. b "teiginys" man pačiai kažkaip nešovė į galvą.

      Panaikinti