2014/07/29

Marie-Aude Murail "Mano brolis Kvailys"

Setyniolikmetis Kleberas prisiima globoti savo dvidešimt dvejų metų protiškai atsilikusį brolį, kuris elgiasi kaip trimetis. Kleberas supranta, kaip Kvailys (niekas nevadina jo tikruoju vardu) neapkenčia Malikrua pensiono idiotams ir jam sąžinė neleidžia brolio ten uždaryti. jie apsistoja bute kartu su kitais keturiais nuomininkais studentais - Enzo, Korantenu, Arija ir Emanueliu. visa knyga - tai Kvailio nuotykiai, vaikiškos įžvalgos, pritrenkiančios apinkinius ir Klebero vargai su broliu.

lengvai skaitoma knyga. priverčia į viską žiūrėti paprasčiau, parodo, kad išankstiniai nusistatymai ir etiketės - visiška ne į naudą. juk vaikai tokių nusistatymų neturi, neturi ir Kvailys. kai vaikiškas mintis išsako jau pakankamai rimto amžiaus žmogus, esi priverstas į jas pažūrėti  kiek kitaip ir iš naujo jas permąstyti. supranti, kad daug jų genialios. daug juokingų nutikimų ir nesusipratimų, bet tuo pačiu knyga ir graudina. graudu, kad Kvailys visą gyvenimą liks toks, trimečio mąstymo, bet ramiau, kai supranti, kad jis visiškai laimingas, o Kleberas irgi su tuo susitaikė. atveria akis ir supranti, kad gyveni žiauriai gerai. man labai patiko Kvailelio vakiškas nuoširdumas. jis pribloškia ir daugumą knygos veikėjų ir jie greitai prisiriša prie vaikino.

knyga parodo, kokie dažnai žmonės būna grubūs, pikti ir susirūpinę tik savimi. pavyzdžiui, nekilnojamo turto agentė išvaro brolius iš aprodomo buto tik todėl, kad Kvailys supyksta ant jos dėl to, kad ji paima jo žaislus. gal ji pamano, kad turi reikalų su psichiniais ir čia puikiai atsiskleidža tie nepagrįsti žmonių nusisatymai ir stereotipai.

veikėjai:

Kleberas - nustebino savo stiprybe, "didysis mažasis brolis". kartą palūžo ir išsiuntė Kvailį į Malikrua, bet greitai susigriebė, kad tai neteisinga ir susigrąžino atgal. jis autoritetas Kvailiui, atstojantis ir brolį, ir tėvą (tikrajam tėvui Kvailys tik trukdo).
Arija - šiek tiek savanaudė gražuolė, bet net ir ji neatsispiria Kvailelio žavesiui.
Emanuelis - Arijos vaikinas, bjaurus savanaudis, žmonių, laikančių tokius kaip Kvailys gyvūnais, tinkamais bandymams atstovas. fu.
Enzo - vaikinas, iki ausų įsimylėjęs Ariją. rašo romaną ir viskuo nepatenkintas (kalta nelaiminga meilė). Kvailį vadina "savo biču"
Korantenas - Arijos brolis, Enzo jam geriausias draugas ir vedlys.
Beatrisė ir Zachra - dvi merginos, tarp kurių blaškosi Kleberas.
Ponas Pinpinas - Kvalio žaislinis triušis, kurio vaikinas nelaiko žaisliniu. trušis paskatina visas Kvailio išdaigas.

knyga parašyta paprastai ir aiškiai, nuosekliai. viskas daugiausiai išdėstyta iš Kvailio pozicijų, bet yra ir vietų, kur rašoma pro Enzo, Klebero, Zachros, Arijos ir kitų akis. autorė nepastebimai ir meistriškai tas pozicijas sulieja ir rašo trečiuoju asmeniu.

lengva knyga, smagiai skaitosi ir nelabai išsiskiria iš kitų. bet pradžiugino, kad ne apie narkotikus, savižudybes ir anoreksiją (tokių dabar ant kiekvieno kampo pilna).

2014/07/28

Everything is illuminated



"Viską nušviečia praeities šviesa. Praeitis visada su mumis. 
Viduje. 
Išorėje. 
Visur."

žiauriai keistas filmas.
gerąja prasme.


Džonatanas - žydas, gyvenantis Amerikoje. jis renka prisiminimus - nuotraukas, laiškus, raštelius, papuošalus, popierėlius, viską, kas padėtų nepamiršti. jis turi daugybę daiktų, primenančių apie savo šeimos narius, tačiau viskas, ką paliko jo senelis - pakabukas su žiogo inkliuzu, pakabukas su Dovydo žvaigžde ir nuotrauka, kurioje senelis kartu su Augustina, moterimi, padėjusia seneliui išsigelbėti nuo nacių per karą 1942 m. Džonatanas pasiryžta vykti į Ukrainą ir ten ieškoti Augustinos. jam padeda Aleksas ir jo senelis, kuriam priklauso įmonė, padedanti amerikiečiams žydams ieškoti savo artimųjų. senelis filmo pradžioje pasirodo antisemitinių pažiūrų. Džonatanas, Aleksas, jo senelis ir šuo ieško kaimo, kuriame gyveno Džonatano senelis ir šioj filmo daly tikrai yra iš ko juoktis. amerikietis Ukrainoje, vietoje arbatpinigių duodantis Marlboro cigarečių, aklu apsimetantis vairuotojas senelis, treninguotasis Aleksas ir aršus šuo.

toliau jau nebežinau, kiek galima pasakoti, kad nepasakyčiau per daug. visas veiksmas rutuliojasi keistai. šalia juokingų nutikimų įsipina keisti pamąstymai, sapnai, vaizdiniai ir prisiminimai apie žydus ir kareivius. daugiausiai Alekso senelio. Džonatanas randa. ne visai tai, ko tikėjosi ir viskas baigiasi tikrai ne taip, kaip gali tikėtis žiūrovas.

turėčiau pasipiktinti pavadinimo išvertimu. originalus pavadinimas man tikrai patinka - "Viskas yra apšviesta". debilai lietuviai sugebėjo tai išvartyti į "Nepaprasta kelionė". ką jau bepasakysi...
su Elijah Wood esu mačiusi tik "Žiedų valdovą" (gėda). reikia pripažinti, nors iš pradžių buvo keista jį čia matyti, labai greitai užsimiršau, nes jo vaidyba šiame filme puiki.
žinau, kad šis filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Jonathan Safran Foer knygą. ji dar neversta į lietuvių kalbą, yra tik knyga pagal šį filmą. gal kada prisiruošiu perskaityt originalią knygą angliškai.

nedaug filmų, kurie privečia susimąstyti. o šitas privertė. privertė taip susimąstyti, kad sunku tas mintis ir jausmus išreikšti žodžiais. ką tikrai supratau, praeitis svarbu. ir ne tik sava, bet ir gilesnė, tėvų ir senelių praeitis. nuo jos nepabėgsi ir, tuo labiau, jos nepakeisi. gali tik susitaikyti. ir dabar pagalvojau, kad visai be reikalo buvau įsitikinusi, kad beprasmiška aiškintis, iš kur aš kilusi, kas nutiko mano proseneliams ar kitiems artimiesiems. gėda prisipažinti, retai kada domino ir senelių istorijos. vadovavausi įsitikinimu "Štai aš. čia ir dabar. koks skirtumas, iš kur aš, kas mano tėvai, ar ką padarė seneliai. aš esu aš, individuali asmenybė. priimk mane kokia esu ir nespręsk apie mane pagal šeimą". dabar galiu sau prieštarauti. juk kaip tik tėvai ir seneliai, ir proseneliai, ir dar tolimesni žmonės prisidėjo prie tos mano asmenybės formavimosi. manyje yra po nedidelę dalelę jų visų, greta tos mano "individualybės". dėl savęs pačios, tikrai ne dėl kitų, verta gilintis į  kilmę. kad geriau suprastum save. viską nušviečia praeities šviesa.


esu minėjusi, kad mano auklėtoja - patriotė. užsimaskavusi nacionalistė. atominė baba. žodžiu, ji visais įmanomais būdais grūda ir bruka mums prievartinę tėvynės meilę. visur, ir literatūroje, ir kine, ir teatre, ir televizijoje, ir, turbūt, šikpopieriaus gamyboje geriausi lietuviai. nemažiau ji mus skatina gilintis į savo praeitį, visus tuo liudies reikalus. nemėgstu tokių žmonių ir, gali būti, kad būtent dėl jos drastiškų priemonių susiformavau tą nuomonę, kad praeitis nesvarbi. jai per keturis metus nepavyko manęs įtikinti gerbti praeities taip, kaip sugebėjo įtikinti šitos 90 minučių.

keistas, liūdnas ir tuo pačiu juokingas filmas. neįgrūda suvirškintos informacijos į dantis. grynas produktas, sakyčiau.

TOLIAU SKAITYTI GALI TIK FILMĄ MATĘ ŽMONĖS (mintys apie pabaigą)

jei esat matę šį filmą, man labai įdomu, ką manot apie pabaigą. kiekvienas gali ją interpretuoti skirtingai. kaip jums atrodo, kodėl nusižudė Alekso senelis? man atrodo, kad jis nebepakėlė tos naštos, kad išsižadėjo savo tikėjimo. ta scena, kai jis, išgyvenęs po sušaudymo, numetė švarką su šešiakampe žvaigžde man labai įstrigo. atrodė, kad jis suprato, kad toliau būti žinomam kaip žydui pavojinga ir daug saugiau būtų apsimesti paprastu ukrainiečiu. po daug metų atvyko Džonatanas ir prisiminimai buvo atgaivinti. man atrodo, kad jis suprato, ką padarė ir nebegalėjo su tuo susitaikyt. nesu visiškai užtikrinta dėl tokios versijos, nes jis vis dėlto mirė laimingas. kokia jūsų nuomonė?

2014/07/18

Kreta, Graikija

sveiki, vyrai.
grįžau iš Kretos, Graikijos. pailsėjau, jūs turbūt irgi pailsėjot nuo mano DIY. dabar esu ruda kai čigonas, pilna šviežių įspūdžių, atsipalaidavusi ir laiminga. gražiose vietose buvau, labai patiko. 
Kreta - vieta, kur kalnų ožkos išdidžios, vanduo ryškiai žydras ir švarut švarutėlis, kalnai gelsvi, maistas dieviškas, kava kvepia sezamu, vaisiai saldūs, dangus giedras, žmonės nuoširdūs, draugiški ir atsipūtę, o kaktusai, palmės ir alyvmedžiai - įprastas reikalas.

čia mano šmutkės prieš išvažiuojant. grįžau tai su sukuistu ir smėlio pilnu lagaminu.


kalnų ožka, kuri nuo kelio pasitraukė tik tada, kai jai pasirodė, kad reikia.


Balos paplūdimys. nesitikėjau, kad kada nors pamatysiu tokį grožį.


užsimaskavęs jūros padarėlis.


kalmaras, irgi užsimaskavęs. slepias čia visi...


Spili miestelio centrinė aikštė su fontanu iš 25 liūtų galvų, iš kurių bėga vanduo.


siauros, jaukios miestelių gatvelės.


hipiškas vabalas hipiškam Matala miestelyje.


pagrindinė Matala miestelio gatvė išpiešta įvairiais piešiniais. dauguma hipiški, su tokiais užrašais, kaip "if you want love you have to give love" ir "dance or die", bet yra ir smurfų, ir Hario Poterio mirties relikvijų ženklas.


Matala paplūdimys šalia smiltainio uolų su urvais, kuriuose buvo laidojami romėnų kariai, o vėliau laiką leido hipiai.


jauki lauko kavinė Geogioupoli miestely.


pakrantė ir nedidelis vienuolynas netoli Elafonisi paplūdimio.




Elafonisi paplūdimys. vieta graži, bet man, kaip Palangos neapkenčiančiai, dėl žmonių kiekio gėda prisipažinti, kad ten maudžiausi.


koplytėlė jūroje, prie Georgioupoli miestelio.


Georgioupoli vėlų vakarą.


ta pati koplyčia jūroje, tik dieną.




takas iki jos per vandenį.


tą dieną, kai lankėm koplyčią, pūtė labai stiprus vėjas. aš grįždama atsargiai lipau per slidžius akmenis, saugojausi bangų, grožėjausi skaidriu vandeniu ir fotografavau mažiukus krabus, todėl neliko laiko prisilaikyt skrybėlės. vėjas man neapsižiūrėjus nupūtė ją į vandenį. aš nesiruošiau taip palikti savo mėgiamos skrybėlės, todėl nusirengus šokau į vandenį (gerai, kad po drabužiais turėjau maudymuką). skrybėlę pagavau, bet tik parplaukdama pamačiau, kad visi akmenys po vandeniu lipte aplipę juodais guziukais - nuodingais jūrų ežiais. pasisekė, kad neužlipau...


krabiukas.


Georgioupoli prieplauka.


jūros purslai ir paplūdimys šalia kalnų.



o čia ir aš, kūtvėla.


Vamos miestelio gatvė.


palmės, kaktusai ir alyvuogės.




Chanijos švyturys.


Chanijos miestas.




Chanijoje radom labai įdomią ir visai Kretai neįprastą kavinę/barą "Streat". joje pilna visko - motociklai, dviračiai ir elektrinės gitaros, kabantys nuleisti nuo lubų, knygų prikrautos lentynos, plokštelės, šviesoforai, grafičiai, stalo žaidimų kambarys, iškarpos iš laikraščių ir žurnalų, tuščios alaus statinės po stalais ir gera muzika.





kavinė iš lauko.


tradiciniai kretiečių molio indai.


alyvmedžių laukai.


tikrai ne viską čia jums parodžiau, galėčiau šnekėti ir šnekėti apie šią kelionę neužsičiaupdama, bet vien iš šios dalelės ispūdžių, manau, turėtumėt suprasti Kretos magiją. sala tikrai verta dėmesio, čia dingsta bet kokia įtampa. 
turiu didelių, rimtų planų savo blogui. neužsiciklinsiu vien su DIY, pasistengsiu, kad čia atsirastų įvairovės. 
tikiuosi, visi smagiai leidžiat laiką.