2014/05/08

Kai Hermann "Angelas ir Džo"


Penkiolikmetė Džo (Johana) pabėga iš namų. Atsitiktinai ji susipažįsta su septyniolikmečiu panku Angelu (Zoro). Džo neturi, kur apsistoti, todėl trainiojasi kartu su vaikinu. Nedaug užtrunka, kol jie vienas kitą įsimyli. Kartu jie stebi riaušes, šnekasi, svajoja, pykstasi ir taikosi. Jų jausmai audringi, bet ar gali būti kitokie turint omenyje vos iš narkotikų liūno išlipusį panką ir iš namų pabėgusią paauglę?
Džo tampa nėščia. Jauna porelė net negalvoja apie abortą, jie jaučiasi pakankamai suaugę, emociškai ir finansiškai pajėgūs išlaikyti vaiką. Prasideda problemos – reikalai su vaikų tarnybomis, Angelo nevykusios pastangos susirasti darbą, Džo džiaugsmas, kad kartu jie turės kūdikį, o po jo – skaudi baimė, kad jie nesusitvarkys. „Tu ir tavo draugas – jūs kaip du nemokantis plaukti audringoje jūroje, bet vis vien kabinatės vienas į kitą.“ – geriausiai jų situaciją apibūdinantys žodžiai. Džo pagimdo, bet vaikas iš jos atimamas. Angelas sėdi kalėjime dėl nevykusio apiplėšimo. Jų meilė neblėsta, bet viskas baigiasi tuo, kad Angelas niekaip nesugeba mesti vėl pradėtų vartoti narkotikų. Džo supranta, kad neturi kitos išeities, palieką Angelą tam, kad galėtų susigražinti vaiką ir gyventi neslankiojant traukinių stotyse.
Knyga panaši į Melvin Burgess „Heroiną“ – narkotikai, narkomanų užkampės, alkoholis, neapykanta tėvams ir paaugliška meilė. Angelą aš pamėgau nuo pirmų puslapių. Jis karštakošis, bet ant jo neišeina pykti. Jis svajoklis, pakliuvęs į netinkamą vietą netinkamu metu, susidėjęs ne su tais žmonėmis, su kuriais derėtų, nemokantis gyventi realybėje. Drąsus ir pasiaukojantis, pasiryžęs viską gyvenime atlaikyti, bet tas „viskas“ labai skaudžiai ant jo nugriūva ir Angelui nepavyksta susitvarkyti. Džo kitokia, ji realistė.
Knygoje daug minčių apie laisvę, rėmų nepakentimą, reiškiamas pasibjaurėjimas darbu apsivilkus kostiumą. Jaunuoliai jaučiasi daug galingesni, nei iš tikrųjų yra, kartais per daug panyra į svajones, todėl tėškimasis atgal į realybę būna dar skaudesnis, praverstų tai prisiminti ir man. Svarbiausia, pagrindinė  mintis, kurią supratau – visada yra išeitis, reikia tik pasiryžti. Kaip kad pasiryžo Džo palikti Angelą. Ji mylėjo jį, tačiau nebegalėjo taikstytis su jo atidėliojimu mesti vartoti narkotikus, galbūt nesijautė mylima, kad Angelas nesugebėjo perlipti per save. Ši knyga už „Heroiną“ man labiau patiko tuo, kad čia atsispindėjo viltis, išeitis, kurią galima surasti. Privertė suprasti, kad svajonėmis gyvas nebūsi, kad ir kaip sunku, reikia priimti teisingą sprendimą. Narstoma ir tėvų ir vaikų nesutarimų problema. Tėvai nesistengia vaikų suprasti, baudžia neišklausę, jaučiasi žiną geriau, o vaikai tėvais nepasitiki, nemano, kad tėvai geriau žino, kaip elgtis. Trūksta susikalbėjimo ir supratimo. 
Visai gera knyga, bet nemanau, kad galėtų užimti vietą mano mėgstamiausių ir labiausiai mane kaip asmenybę paveikusių knygų lentynoje. Įdomu būtų pamatyti filmą, pastatytą pagal šią knygą.

Citatos:

Mąstyti prasminga tik tuomet, kai gera nuotaika. Antraip mintys tik slegia. Jei nebėra kitos išeities, turi kažką veikti nemąstydamas. Pavyzdžiui, rėkti. Arba žliumbti kruvinomis ašaromis.
~*~
Jis tik kartą paklausia, ką veikianti Džo. Visa laimė.
 - Esu laisva, - taria ji. Lyg ir atitinka tiesą.
~*~
Nekenčia žmonių metro traukinyje, grįžtančių iš darbo. Tarsi gyvi lavonai. Dėbso bukais žvilsniais. Išsekę. Negyvi.
~*~
Džo mąsto, jog tokiame kambaryje telpa visas gyvenimas – niekalų forma. Gyvenimas iš tikrųjų gali tilpti tokiame kambaryje. Nes, greičiausiai, nuo kažkurio meto daugiau nieko nebeįvyksta.
~*~
Džo pagalvoja, kad nenorėtų numirti. Niekada nenorėtų pūti tokioje salėje. Nenorėtų, kad auksinėmis ridėmis kažkas saldžialiežuvautų, neva jos kažkam trūksią. Vis vien kiekvienas tik savęs žiūri.
~*~
Jie susiranda duris. Išeina kitoje krematoriumo pusėje. Ten stovi krūva konteinerių su pelenais. Suverstos į krūvą pūva gėlės.
- Ar žinai, koks gyvenimo tikslas? – paklausia Zoro.
[...]
- Pasakysiu tau: atsidurti šiukšliavežėje.
~*~
 - Bet dabar aš nebenoriu būti vien tik labai protingas.
 - Ei, privalai. Nes aš einu iš proto. Iš meilės. Užlipsiu į televizijos bokštą ir šoksiu žemyn. Nes man atrodo, kad galiu skristi. Jeigu tu manęs nesulaikysi ir neatvesi į protą: „Ei, tu negali skraidyti.“
~*~
Ei, ar tau būtina visuomet leptelėti tai, ką galvoji?
~*~
Ir kodėl miršta tiek daug kūdikių su dviem vardais? Tai vienintelis klausimas, į kurį Zoro gali pats sau atsakyti: nes jie miršta tėvams dar nespėjus susitarti dėl vieno vardo.
~*~
- Tiesą apginti galima tik kumščiu.
- Bet šitaip toli nenuvažiuosi.
- Greičiau jau nudvėsiu, bet padlaižiu nebūsiu.
~*~
Virtuvėje mama be jokios pauzės toliau pliauškia, koks puikus vaikas buvo Zoro. Kol kažkada paragavo hašišo. Džo pagalvoja, negi visi tėvai tiek mažai žino apie savo vaikus. Ar jie apskritai nori ką nors žinoti, o gal tik muštruoja vaikus tarytum lėles pagal savo norus. Galvytę pasuk ten, pasuk šen. Rankytes aukštyn arba žemyn. Bet kažkada galvytė užstringa arba rankytė nebepasisuka. Greičiau jau nulūžta. Tuomet lėlytė negera, negera. Už bausmę uždaroma dėžutėn. Ir lieka tik prisiminimai, kaip gera būdavę su ja žaisti.
~*~
- Tikiuosi, rasit laimę šioje nesveikoje visuomenėje. Ji tokia nesveika, kad kada nors susinaikins pati. [...] Pinigai ir pelnas – šitie du dievaičiai viską sutvarkys. [...] Vienintelis idealas – pinigai. Po šimto metų vokiečių tauta bus išmirusi.
- Na ir kas, nėr ko gailėtis, - sako Zoro. – Yra blogesnių dalykų. Pavyzdžiui, karas. Iki to laiko vėl kils didysis karas.
- Zoro, niekada neik tarnauti į kariuomenę. Būti kariu, vadinasi, visą laiką laukti karo.
~*~
Kvaila niekada nenusileisti.
~*~
- Nė vienas žvėris nežudo savo gentainių, - pastebi senelis Adis.
- Netiesa. Beždžionės, - taria Džo. – Šimpanzės kartais taip elgiasi. Būriai iš tikrųjų kariauja tarpusavyje. Kartą rodė per televiziją. Net jauniklius išžudo.
- Ne veltui šimpanzės labiausiai panašios į žmones.
~*~
Geriau laisvas, nors ir alkanas.
~*~
Kai esi bosas, tyžta smegeninė, nes niekas nedrįsta tau pasakyti, jei kažką padarai ne taip.
~*~
Pagal drabužį sutinka... Užsimaskuoji kaip zombis ir iškart gauni darbą.
~*~
Tu ir tavo draugas – jūs kaip du nemokantis plaukti audringoje jūroje, bet vis vien kabinatės vienas į kitą.
~*~
Reikia kažką mylėti, kitaip sunyksi.
~*~
Galbūt meilė egzistuoja ir šiaip, nereikalaudama, kad dėl jos visiškai pamestum galvą.
~*~
Normalus snobas greičiau duos pinigų šuniui nei žmogui. Be to, šunų žvilgsnis liūdnesnis.






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą