2014/05/13

Gdanskas

savaitgalį buvau šiek tiek dingus - su tėvais važiavom į Gdanską, Lenkijos uostamiestį. kažkaip trūko veiklos, o ir miestas ne taip jau toli (apie 480 km važiuojant patogiausiu keliu). labai daug ko nepamačiau, nes didžiąją kelionės dalį užėmė pats važiavimas mašina. šeštadienio vakarą pasivaikščiojom po Gdanską. kažkaip ne pats smagiausias potyris - marozų daugiau nei Kaune, netrūksta ir visokių badass berniukų požeminėse, siūlančių parūkyt. užtat suvalgiau skanios itališkos picos (kaip tik į Lenkijos temą...). sekmadienį pavaikščiojom krantine, bet oras nebuvo stebuklingas, todėl neužtrukom.
šiaip ar taip, nors ir trumpa, šita kelionė buvo į naudą. bent ne namie sedėjau. nors iš kitos pusės, šiandien devinta diena iš eilės, kai keliuos 7 ryto ir man, kaip absoliučiai pelėdai, tai visiškai ne į gerą. dar turint omeny visus šios ir praeitos savaitės kontrolinius ir testus iš viso vaikštau juodais paakiais. gal kaip nors išgyvensiu.

vietinis bardakas

kažkoks tipo gražus pastatas

senamiestis naktį

pro viešbučio langą

beveik visą kelionę lijo

alyvos

Baltijos jūra

2014/05/08

Kai Hermann "Angelas ir Džo"


Penkiolikmetė Džo (Johana) pabėga iš namų. Atsitiktinai ji susipažįsta su septyniolikmečiu panku Angelu (Zoro). Džo neturi, kur apsistoti, todėl trainiojasi kartu su vaikinu. Nedaug užtrunka, kol jie vienas kitą įsimyli. Kartu jie stebi riaušes, šnekasi, svajoja, pykstasi ir taikosi. Jų jausmai audringi, bet ar gali būti kitokie turint omenyje vos iš narkotikų liūno išlipusį panką ir iš namų pabėgusią paauglę?
Džo tampa nėščia. Jauna porelė net negalvoja apie abortą, jie jaučiasi pakankamai suaugę, emociškai ir finansiškai pajėgūs išlaikyti vaiką. Prasideda problemos – reikalai su vaikų tarnybomis, Angelo nevykusios pastangos susirasti darbą, Džo džiaugsmas, kad kartu jie turės kūdikį, o po jo – skaudi baimė, kad jie nesusitvarkys. „Tu ir tavo draugas – jūs kaip du nemokantis plaukti audringoje jūroje, bet vis vien kabinatės vienas į kitą.“ – geriausiai jų situaciją apibūdinantys žodžiai. Džo pagimdo, bet vaikas iš jos atimamas. Angelas sėdi kalėjime dėl nevykusio apiplėšimo. Jų meilė neblėsta, bet viskas baigiasi tuo, kad Angelas niekaip nesugeba mesti vėl pradėtų vartoti narkotikų. Džo supranta, kad neturi kitos išeities, palieką Angelą tam, kad galėtų susigražinti vaiką ir gyventi neslankiojant traukinių stotyse.
Knyga panaši į Melvin Burgess „Heroiną“ – narkotikai, narkomanų užkampės, alkoholis, neapykanta tėvams ir paaugliška meilė. Angelą aš pamėgau nuo pirmų puslapių. Jis karštakošis, bet ant jo neišeina pykti. Jis svajoklis, pakliuvęs į netinkamą vietą netinkamu metu, susidėjęs ne su tais žmonėmis, su kuriais derėtų, nemokantis gyventi realybėje. Drąsus ir pasiaukojantis, pasiryžęs viską gyvenime atlaikyti, bet tas „viskas“ labai skaudžiai ant jo nugriūva ir Angelui nepavyksta susitvarkyti. Džo kitokia, ji realistė.
Knygoje daug minčių apie laisvę, rėmų nepakentimą, reiškiamas pasibjaurėjimas darbu apsivilkus kostiumą. Jaunuoliai jaučiasi daug galingesni, nei iš tikrųjų yra, kartais per daug panyra į svajones, todėl tėškimasis atgal į realybę būna dar skaudesnis, praverstų tai prisiminti ir man. Svarbiausia, pagrindinė  mintis, kurią supratau – visada yra išeitis, reikia tik pasiryžti. Kaip kad pasiryžo Džo palikti Angelą. Ji mylėjo jį, tačiau nebegalėjo taikstytis su jo atidėliojimu mesti vartoti narkotikus, galbūt nesijautė mylima, kad Angelas nesugebėjo perlipti per save. Ši knyga už „Heroiną“ man labiau patiko tuo, kad čia atsispindėjo viltis, išeitis, kurią galima surasti. Privertė suprasti, kad svajonėmis gyvas nebūsi, kad ir kaip sunku, reikia priimti teisingą sprendimą. Narstoma ir tėvų ir vaikų nesutarimų problema. Tėvai nesistengia vaikų suprasti, baudžia neišklausę, jaučiasi žiną geriau, o vaikai tėvais nepasitiki, nemano, kad tėvai geriau žino, kaip elgtis. Trūksta susikalbėjimo ir supratimo. 
Visai gera knyga, bet nemanau, kad galėtų užimti vietą mano mėgstamiausių ir labiausiai mane kaip asmenybę paveikusių knygų lentynoje. Įdomu būtų pamatyti filmą, pastatytą pagal šią knygą.

Citatos:

Mąstyti prasminga tik tuomet, kai gera nuotaika. Antraip mintys tik slegia. Jei nebėra kitos išeities, turi kažką veikti nemąstydamas. Pavyzdžiui, rėkti. Arba žliumbti kruvinomis ašaromis.
~*~
Jis tik kartą paklausia, ką veikianti Džo. Visa laimė.
 - Esu laisva, - taria ji. Lyg ir atitinka tiesą.
~*~
Nekenčia žmonių metro traukinyje, grįžtančių iš darbo. Tarsi gyvi lavonai. Dėbso bukais žvilsniais. Išsekę. Negyvi.
~*~
Džo mąsto, jog tokiame kambaryje telpa visas gyvenimas – niekalų forma. Gyvenimas iš tikrųjų gali tilpti tokiame kambaryje. Nes, greičiausiai, nuo kažkurio meto daugiau nieko nebeįvyksta.
~*~
Džo pagalvoja, kad nenorėtų numirti. Niekada nenorėtų pūti tokioje salėje. Nenorėtų, kad auksinėmis ridėmis kažkas saldžialiežuvautų, neva jos kažkam trūksią. Vis vien kiekvienas tik savęs žiūri.
~*~
Jie susiranda duris. Išeina kitoje krematoriumo pusėje. Ten stovi krūva konteinerių su pelenais. Suverstos į krūvą pūva gėlės.
- Ar žinai, koks gyvenimo tikslas? – paklausia Zoro.
[...]
- Pasakysiu tau: atsidurti šiukšliavežėje.
~*~
 - Bet dabar aš nebenoriu būti vien tik labai protingas.
 - Ei, privalai. Nes aš einu iš proto. Iš meilės. Užlipsiu į televizijos bokštą ir šoksiu žemyn. Nes man atrodo, kad galiu skristi. Jeigu tu manęs nesulaikysi ir neatvesi į protą: „Ei, tu negali skraidyti.“
~*~
Ei, ar tau būtina visuomet leptelėti tai, ką galvoji?
~*~
Ir kodėl miršta tiek daug kūdikių su dviem vardais? Tai vienintelis klausimas, į kurį Zoro gali pats sau atsakyti: nes jie miršta tėvams dar nespėjus susitarti dėl vieno vardo.
~*~
- Tiesą apginti galima tik kumščiu.
- Bet šitaip toli nenuvažiuosi.
- Greičiau jau nudvėsiu, bet padlaižiu nebūsiu.
~*~
Virtuvėje mama be jokios pauzės toliau pliauškia, koks puikus vaikas buvo Zoro. Kol kažkada paragavo hašišo. Džo pagalvoja, negi visi tėvai tiek mažai žino apie savo vaikus. Ar jie apskritai nori ką nors žinoti, o gal tik muštruoja vaikus tarytum lėles pagal savo norus. Galvytę pasuk ten, pasuk šen. Rankytes aukštyn arba žemyn. Bet kažkada galvytė užstringa arba rankytė nebepasisuka. Greičiau jau nulūžta. Tuomet lėlytė negera, negera. Už bausmę uždaroma dėžutėn. Ir lieka tik prisiminimai, kaip gera būdavę su ja žaisti.
~*~
- Tikiuosi, rasit laimę šioje nesveikoje visuomenėje. Ji tokia nesveika, kad kada nors susinaikins pati. [...] Pinigai ir pelnas – šitie du dievaičiai viską sutvarkys. [...] Vienintelis idealas – pinigai. Po šimto metų vokiečių tauta bus išmirusi.
- Na ir kas, nėr ko gailėtis, - sako Zoro. – Yra blogesnių dalykų. Pavyzdžiui, karas. Iki to laiko vėl kils didysis karas.
- Zoro, niekada neik tarnauti į kariuomenę. Būti kariu, vadinasi, visą laiką laukti karo.
~*~
Kvaila niekada nenusileisti.
~*~
- Nė vienas žvėris nežudo savo gentainių, - pastebi senelis Adis.
- Netiesa. Beždžionės, - taria Džo. – Šimpanzės kartais taip elgiasi. Būriai iš tikrųjų kariauja tarpusavyje. Kartą rodė per televiziją. Net jauniklius išžudo.
- Ne veltui šimpanzės labiausiai panašios į žmones.
~*~
Geriau laisvas, nors ir alkanas.
~*~
Kai esi bosas, tyžta smegeninė, nes niekas nedrįsta tau pasakyti, jei kažką padarai ne taip.
~*~
Pagal drabužį sutinka... Užsimaskuoji kaip zombis ir iškart gauni darbą.
~*~
Tu ir tavo draugas – jūs kaip du nemokantis plaukti audringoje jūroje, bet vis vien kabinatės vienas į kitą.
~*~
Reikia kažką mylėti, kitaip sunyksi.
~*~
Galbūt meilė egzistuoja ir šiaip, nereikalaudama, kad dėl jos visiškai pamestum galvą.
~*~
Normalus snobas greičiau duos pinigų šuniui nei žmogui. Be to, šunų žvilgsnis liūdnesnis.






2014/05/07

Mano rašliavos

Daug žmonių rašo dienoraščius. O aš turiu knygelę, kuri yra piešimo, iškarpų albumo, citatų knygelės ir dienoraščio hibridas. Rašau, sapalioju viską, kas užplaukia. Ir neužplaukia. Daug kas anglų kaba, nes iš esmės, viskas angliškai skamba geriau nei lietuviškai... 
Kažkaip nesuprasdavau žmonių, rašančių dienoraščius, nesuprasdavau, ką ten galima rašyt. Ir kvailai atrodė tie visi "šiandien valgiau...", "atsikėliau, išsivaliau dantis..." ir pan. stiliaus dienoraščiai. O dabar viskas aišku. Man mano knygelė - vieta pačiai išsiaiškint su savim. Suprast save. Ir nusišnekėjimus ten sudedu, kad niekas nenukentėtų išsakant juos garsiai...
Tai va, tikiuosi rasit kokių idėjų savo dienoraščiams, knygelėm ar dar kam nors ^^




















2014/05/06

fu.

aš: nupirk man gyvenimą.
draugė: ir dar gražaus veido reikėtų.
aš: nupirktum gražų veidą, gyvenimas savaime atsirastų.

šūdini laikai atėjo. be idealaus snukio sunkiai kur pralysi. žmonės vertina kitų žmonių vidų, charakterį, nuomonę, požiūrį, mintis, bet tik kai kurių, nes juk visų neišnagrinėsi. nagrinėja tik tuos, kurie sudomina. o sudomina tik gražūs snukiai.
fu.


2014/05/05

Nemoku rašyt eilėraščių. Rimtai


noriu pasiklausyt lietaus,
krintančio iš baugiai blizgaus
prairusio audinio tylų
virš tavo ir mano galvų

noriu pasiklausyt lietaus,
pratrykštančio sidabro kirčiu.
jis nenutildo balso guvaus,
sruvančio iš tavo riešų.

noriu pasiklausyt lietaus, 
bet tavęs nebėra šalia.
dingai kartu su užlopyta tyla.
tik norėjau pasiklausyt lietaus...



2014/05/04

TO - BU - LA


užėjo noras nusišnekėt. laukia tragiška savaitė mokykloj, tai jau stogas nuvažiavo.tingiu rašyt iš didžiųjų.
tai va. yra mūsų visuomenėj tokia baisi sąvoka, kaip "tobula". ir tokie puikūs komentarai po nuotraukomis kaip "kokia tu tobulutė :}", "omg, tu tobula :o", "Dieve mano, tobula" ir t.t.. blogiausia ne tai, kad jaunimas feisbukines gražuoles vadina tobulomis ar patys tokio tobulumo siekia, o tai, kad jiems atrodo, jog būti be trūkumų yra pati didžiausia gyvenimo dovana. su tobulais neįdomu. tobulų asmenybių nebūna ir nemanau, kad artimiausiu metu bus, bet jei bandyti įsivaizduoti, man tokių būtų labai gaila. negaliu to įsivaizduoti. man, kaip kasdien ką nors naujo išmokti ir pažinti norinčiam žmogui, jausmas, kad nebėra ko siekti, kur tobulėti, ką išmokti, kokias ydas šalinti ir kokių privalumų įgyti, būtų didžiausia bausmė. sunku įsivaizduoti, kaip baisu būtų šitaip sustoti.
tobulumas toks dalykas, kurio iš visų jėgų turi siekti nesitikint, kad pasieksi.




2014/05/03

Lagamine gimus ir augus

Rašiau čia prieš kokį šimtą metų. Pavasaris baisus reikalas, jeigu rimtai. Šilta, saulė šviečia, visi laimingi, galva visiškai neveikia, o mokytojai kankina kontroliniais ir baigiamaisiais. Aš tokiu metu žiauriai išsiblaškius, o laiko ir taip viskam trūksta, todėl rezultatai beveik visur, prie ko prisiliečiu, būna nekokie...
Savaitę čia buvo apklausa "Ko šiam blogui trūksta?". Labai labai didelis ačiū tiems mieliems keturiems žmonėms, kurie pabalsavo. Nesitikėjau, kad iš viso kas nors tą apklausą patebės, tikrai labai ačiū :). Atsižvedama į apklausos rezultatus, bandau rašyti apie savo didžiausią pomėgį - keliones.
Dievinu keliauti.
Jei tik atsiranda galimybė, važiuoju visur, kur tik kas nors vežasi. Pamatau naujus kraštovaizdžius, architektūrą, veidus, emocijas, kvapus, skonius. Išmokstu daugiau nei iš bet kokio geografijos vadovėlio. Keliaudama tikrai kvėpuoju. Neįsivaizduoju geresnio ir turiningesnio būdo praleisti laisvalaikį. Keliauti reikia taip, kad pavargtum. Tada tai bus tikras poilsis (labai logiškai skamba, bet aš visiškai rimtai). Gaila, negaliu kiekvieną mėnesį kur nors išvykti, vis dėlto tam reikia pinigų.
Keliauju, žinoma, daugiausia su šeima. Dažniausiai važiuojam savu automobiliu, tik į tolimesnius kraštus skrendam lėktuvu ar plaukiam keltu. Yra pasisekę pakeliauti ir su draugais. Žiauriai smagu.
Štai kraštai, kuriuos esu aplankiusi, tikiuosi, kad pamatysit ką nors nauja, kad įkvėpsiu kelionių džiaugsmui.
Pirma mano aplankyta šalis - Vokietija. Tada man buvo 8 metai. Labai bijojau važiuoti, jaudinaus, bet kartu ir nekantravau. Nedaug, ką ten pamačiau, nes važiavom keliom dienom į parodą, bet vien tas faktas, kad aš užsienyje leido man vaikščioti aukštai iškėlus galvą.
Tais pačiais metais, vasarą išvažiavom į rimtesnę kelionę - aplankėm Austriją. Iš karto įsimylėjau kalnus. Nemoku žodžiais nusakyti to jausmo, kai gali giliai įkvėpti šalto ir tikro kalnų oro, jausti vėją, glostantį veidą ir tiesiog tyliai stebėti visą kalnų didybę. Patiko man ir lediniai kalnų ežerai, grynos, nesudrumztos žydros spalvos. Austrija man labai įstrigo atmintyje.
2008 važiavom į Vokietiją. Ten aplankėm gėlių salą Mainau. Dar šitiek gėlių vienoje vietoje nebuvau mačiusi. Ten jau ne šiaip sau koks botanikos sodas. Dideli įvairių formų gėlynai, net paveikslai gėlynuose iš skirtingų spalvų gėlių, didelės statulos, vėl gi iš gėlių. Tikrai labai gražu.
Vasarą pirmą kartą skridau lėktuvu - į Kretą, Graikijos salą. Žiauriai patiko! Vokiečiai ir austrai labai tvarkingi, pakanka ramūs ir viską gerai apmastantys žmonės, todėl pamačiusi, kokie spontaniški, greitai įsiaudrinantys yra graikai pajutau labai didelį kontrastą. Smagu šitaip lyginti žmones, padeda suprasti ir savo pačios trūkumus ir gerąsias savybes.
2009 vėl su tėvais važiavom į Austriją. Buvom Swarovski muziejuje. Daug blizgučių, bet vistiek įdomu. Vėl džiaugėmės kalnais ir ramybe. Tarp kitko, tas apvalus metalinis narvas - atrakcionas. Aš buvau jo viduj ir turėjau laipiot jo sienomis, kad jis suktųsi. Nepatiko....
Kai buvau ketvirtokė, mūsų mokykla kartu su Latvijos, Siguldos miesto pradine ir Danijos, Ryomgard miesto vidurine mokyklomis suorganizavo labai smagų projektą anglų kalbai stiprinti. Visus mokslo metus 17 ketvirtkų stebėjom klimatą Lietuvoje. Žiemą autobusu važiavom į Siguldą, o vasarą - į Ryomgard. Pirma kelionė be tėvų. Jaučiausi baisiai savarankiška. Buvo tikrai smagu ir anglų kalbą įtvirtinau, susiradau draugų Latvijoje ir Danijoje. Reikėtų atgaivint tuos ryšius...
Tais pačiais, 2010 metais su tėvais keltu per Baltijos jūrą kėlėmės į Švediją, Stokholmą, aplankyti ten gyvenančio dėdės.
2011 metais be tėvų, su dėdės draugėmis vėl vykau į Stokholą. Šį kartą ilgesniam laikui. Pažinau naują tautą. Švedai neskubantys, atsipalaidavę žmonės, bet į svetimšalius žiūri kreivai. Užtat bernai žiauriai gražūs, just sayin...
2012 - vėl Austrija. Mums turbūt jos niekada nebus gana.
Tais pačiais metais mokykla suorganizvo vienos dienos kelionę keliems mokiniams į Varšuvą, Lenkiją. Labai didelio įspūdžio tas miestas man nepaliko, patys lenkai irgi ne, bet smagiai praleidau laiką su draugėm ir pirmą kartą apsilankiau Starbucks`e ^^.
2013 vasarą - Austrija. Šį kartą kartu pasiėmiau ir draugę, kad smagiau būtų.
Rudenį tėvai išleido su dviem draugėm į Vokietiją, Heidės parką trim dinom. Kartu važiavo ir mūsų mokyklos vienoliktokai. Atšventėm smagiai Helovyną Vokietijoj.
Metų pabaigą praleidau Stokholme, kartu su tėvais ir seneliais. Ten atšventėm ir Naujuosius metus. Stokholme fejerverkai atrodo daug įspūdingiau nei Lietuvoj. Griaudėjo visur.
Šį pavasarį, balandžio pradžioje kartu su klase skridau į Paryžiu. Tai buvo kelionė, kurios niekada gyvenime nepamiršiu. Supratau, kokie vis dėlto svarbūs yra draugai ir kiek daug jie man reiškia. Kartu su jais ir narkomanų nakvynės namai baisūs nebuvo...

Nežinau, ar kam įdomus šis baisiai ilgas įrašas, bet aš stengiuosi parodyti, kiek daug nuostabių dalykų galima patirti kelionėse. Įdomu, gražu ir smagu ne tik Egipte ar Turkijoj. Keliaudamas žmogus daug ko išmoksta, tampa platesnių pažiūrų. Sakysit, lengva man kalbėt, tam reikia pinigų. Aš pati tapau pinigus ir į keliones be tėvų važiuoju beveik vien tik iš savos piniginės. Mūsų šeima turi Svajonių stiklainį, į kurį laikas nulaiko įdedam pinigų, nebūtinai litų, kartais kitų po kelionių užsilikusių valiutų. Net mano mažoji sesutė prisideda. Kai pinigų prisikaupia, važiuojam kur nors. Jei yra noras, atsiras ir būdų. Tai va, linkiu netingėti, stengis, o tada lėkt kur nors ir džiaugtis gražiu gyvenimu ^^. 

Vokietija, 2007
Austrija, 2007
Vokietija, 2008
Kreta, 2008

Kreta, 2008
Austrija, 2009
Austrija, 2009
Austrija, 2009
Latvija, 2010
Latvija, 2010
Danija, 2010
Danija, 2010
Danija, 2010
Danija, 2010
Danija, 2010
Danija, 2010
Švedija, 2010
Švedija, 2011
Švedija, 2011

Švedija, 2011
Švedija, 2011
Švedija, 2011
Austrija, 2012
Austrija, 2012
Austrija, 2012

Austrija, 2012
Austrija, 2012
Austrija, 2012
Lenkija, 2012
Lenkija, 2012

Austrija, 2013

Austrija, 2013

Austrija, 2013

Austrija, 2013
Vokietija, 2013
Vokietija, 2013
Vokietija, 2013
Švedija, 2013
Švedija, 2013
Švedija, 2013
Prancūzija, 2014
Praancūzija, 2014
Prancūzija, 2014
Prancūzija, 2014
Šiuo metu aš pasinešus ant šitų (jau seniai šiaip klausau, bet dar neatsibodo):