2014/04/16

B. Lowry "Linkėjimai nuo Džordžijos"

Pirmiausia – siužetas. Džordžija – mergina, gyvenanti nedideliame Australijos mieste. Jos tėvas miręs, gyvena su mama. Ši vis negali užmiršti savo vyro ir turi psichologinių problemų – ragina Džordžiją mylėti, bet pati meilės bijo, yra nervinga ir vis aiškina, kaip Džordžijai elgtis, ji, aišku, labai dėl to nervinasi (kai esi paauglys, būtinai atrodo, kad tėvai tik aiškina ir aiškina iš neturėjimo ką veikti,  nors iš tiesų tenori gero, bet kažkodėl mums dažnai per sunku tai suprasti). Džordžija stamboka, kompleksuoja dėl savo antsvorio. Mergina linksma, sąmojinga ir šiek tiek sarkastiška.  Ji labai mėgsta grupę „Natural Affinity“ ir planuoja nuvykti į jų koncertą, todėl nuspredžia užsidirbti pinigų. Po kelių nelaimingų bandymų vaizdajuosčių nuomos punkte ir kepykloje ji randa kasininkės darbą kažkokioje parduotuvėje.  Ten kartu dirba Hanteris (aišku, kaipgi be bernų). Džordžija įsimyli jį, bet nesijaučia turinti šansų, nes jis gražus ir visų mėgiamas, o ji – stora ir niekeno nepripažįstama maištininkė (rašytoja lyg ir bandė ją pavaizduoti kaip šiokią tokią maištininkę, nors visas jos maištavimas pasireiškia negėrimu ir nesitrainiojimu su bernais, bet šiaip bijo išreikšti savo nuomonę garsiai ir visai savim nepasitiki, o tokios savybės nelabai tinka maištininkui). Vėliau, žinoma, kaip ir buvo galima nujausti, Džordžija supranta, kad ir Hanteris jai kažką jaučia – jis pakviečia ją į pasimatymą. Ji viską kaip reikiant pagadina išeidama į kavinę su kitu vaikinu (ne pasimatymas, o idėjų stovyklos meniu paieškos), vėliau suserga kažkokia liga, dėl kurios keletą savaičių turi pragulėti lovoje visa ištinusi. Tuo tarpu Hanteris susimeta su jos drauge, dar vėliau – kita pažįstama, Džordžija puola į visišką neviltį, jos niekas nebedžiugina, viskas blogai, paskui ji supranta, kad gyvenimas vis dėlto gražus... žodžiu, dramų dramos. Pabaigoje Džordžija su Hanteriu tampa pora, visi laimingi, to ir reikėjo tikėtis.

Žodžiu, blondiniška, lengva, paviršutiniška knyga. Per silpna knygos idėja. Jei rimtai, net nepasakyčiau, kokia ji. Keletą dalykų iš šios knygos supratau – nereikia bijoti meilės, nereikia savęs nuvertinti, reikia žvelgti į viską blaiviai, per daug savęs nesigailėti (Džordžijai sergant ta ne tokia jau baisia liga ji siaubingai savęs gailėjosi ir, jei rimtai, net bjauru skaityt buvo). Tačiau visa tai visai nesiriša, kažkaip baisiai abstraktu. Kaip jau sakiau, pilna bereikalingų dramų: o Dieve, kokia aš stora; koks gražus vaikinas, bet aš neturiu šansų; siaubas, kaip manęs niekas nemyli; mama tik aiškina man, kaip elgtis... be galo be krašto. Lyg ir turėjo būti knyga apie kasdienes paauglių problemas, bet mano nuomone, tokios problemos kyla intelekto nesužalotam arba įprastam amerikietiškam (gal ir australiškam?) jaunimui. Kiekvienas paauglys turi bent nedidelių krizių per tuos paauglystės metus ir jeigu yra mąstantis, sveiko proto, siekiantis tobulėti ir iš savo klaidų besistengiantis kažko išmokti žmogus su savo nuomone, tada puikiausiai su tomis krizėmis susitvarko, sakyčiau, jos net į naudą išeina. Kas šią knygą gelbėja, tai keli pakankamai juokingi juokeliai, trupinėlis sarkazmo ir visai smagūs Džordžijos sudarinėjami sąrašai (pavyzdžiui, „Kavinei tinkami pavadinimai“, „Mėgstamiausi paguodos valgiai“, „Labai blogi užkandžiai“ ir panašiai).

Šiaip ar taip, tik dar viena rausva paaugliška knygelė apie Tą Vienintelį. Fui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą