2014/04/24

John Green "Aliaskos beieškant"


Neseniai perskaičiau John Green knygą „Aliaskos beieškant“ iš „Beveik suaugę“ serijos. Autoriui šiuo metu 36 metai, gimė Indianapolyje, JAV. Ši knyga – jo pirmoji, paremta patirtimi mokykloje. Ji apie Mailzą, vaikiną studijuojantį Kalver Kriko mokykloje, kuris ten susipažįsta su Aliaska Jang ir ji  stipriai pakeičia jo požiūrį į pasaulį.
Mailzas atvyksta į šią mokyklą, kaip jis pats sako, ieškoti  savęs. Jis skuba, nes tokių dalykų negalima ilgai atidėlioti. Vos atvykęs jis susipažįsta su kambarioku Čipu, vėliau jų draugiją papildo nepakartojama mergina Aliaska Jang, kuri trykšta energija, kvailystėmis ir išmintimi, nenuspėjama ir kasdien vis kitokia. Ji sąmoningai elgiasi paslaptingai, bet kartu stebina atvirumu („Jūs rūkote, todėl, kad jums patinka. Aš rūkau, kad mirčiau“), jos kambaryje pilna knygų, ji feministinė ir keturlapį dobilą laiko ne laimės ženklu, o genetiniu apsigimėliu. Draugai pomėgius derina su savęs ieškojimu, skaito knygas ir rūko, kas man pasirodė labai nesuderinama. Mailzas nuo pat pradžių jaučia potraukį Aliaskai ir bando ją kuo labiau pažinti. Kai jam atrodo, kad jau žino apie ją viską, kai visas draugų ratas patiria daugybę mokykliškų nuotykių, Aliaska sėda girta už vairo ir išvažiuoja į mirtį taip verčianti galvoti, ar įmanoma kitą žmogų, net ir labai artimą pažinoti iki pat galo,
Knyga nustebino, Aliaskos mirties tikrai visiškai nesitikėjau. Knyga susideda iš dviejų dalių – prieš Aliaskos mirtį ir po jos. Toks išskirstymas neįprastas, todėl įdomiau skaityti. Veiksmas pirmoje dalyje vis greitėja ir kyla, lyg lipant į kalną ir pasiekiama kulminacija, „po“ dalis daug lėtesnė ir ramesnę, pilnesnę pamąstymų, lyg nusileidimas nuo to paties kalno. Į pasakojimą autorius gudriai įpina garsių asmenybių paskutiniuosius ištartus žodžius. Šioje knygoje tarp nuotykių ir temų mąstymui pusiausvyra, ši knyga tų temų apima daug. Ir dabar gyvuoja socialinis susiskirstymas pagal tai, kas turtingesnis, „kietesnis“ ar gražiau rengiasi ir su tuo nereikia taikstytis. Supratau, kad vaikystės traumos, įspūdžiai ir prisiminimai gali padaryti labai daug įtakos tolimesniam gyvenimui, būtent dėl to greičiausiai Aliaska ir mirė – pasijuto nereikalinga ir viską gadinanti, nes būdama vaikas nesugebėjo padėti mirštančiai motinai ir nusprendė nusižudyti. Taip pradedi galvoti ir apie mirtį ir savižudybes, ar visada jos nepateisinamos, ar kartais pakankamai suprantama, kodėl žmonės nusprendžia šitaip pabaigti savo gyvenimus.
Gera knyga, tikrai rekomenduoju, be to iš ties talentingo rašytojo.



 

2014/04/17

Pašto džiaugsmai

Jau jaučiu pavasarį ir šiandien man smagu. Mama prižadino 11 val., nervinaus, kad vėl taip ilgai išmiegojau ir skaudėjo galvą, bet visą nuotaiką labai pataisė netikėtai pašto dėžutėje rasti du atvirlaiškiai iš Latvijos ir Rusijos ir laiškas iš Taivano.                                                
O dabar nuo pradžių. Dalyvauju Postcrossing projekte. Siuntinėju atvirlaiškius žmonėms visame pasaulyje ir pati jų gaunu. Viskas prasidėjo nuo to, kad prisiregistravau Postcrossing puslapyje, suvedžiau savo duomenis, adresą (jį mato tik žmonės, man siunčiantys atvirlaiškius), parašiau, kokius dalykus ir ką vaizduojančius atvirlaiškius mėgstu ir gavau pirmąjį nepažįstamojo adresą ir ID kodą. Tuo adresu išsiunčiau atvirlaiškį su ID kodu, trumpu pasakojimu apie save ir Lietuvą anglų kalba. Žmogus gavo atvirutę, priregistravo Postcrossing puslapyje mano užrašytą ID kodą ir kažkas kitas, kitam pasaulio kampely gavo mano adresą, jau su kitu ID numeriu. Viskas daug paprasčiau nei skamba :D. Šiuo metu esu nusiuntusi 59 atvirlaiškius ir tiek pat gavusi. Turiu atvirlaiškių iš JAV, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Suomijos, Nyderlandų, Švedijos, Šveicarijos, Belgijos, Kinijos, Japonijos, Tailando, Taivano ir t.t. Man labai patinka šitaip siuntinėtis, nes labai vertinu tikrą paštą, labiau už elektroninį. Smagu, kad ir projektas nemokamas - moku tik pirkdama atvirutes ir pašto ženklus. Iš atvirlaiškių daug sužinau apie kitas šalis, žmones, nes jie atvirai pasakoja apie savo pomėgius, gyvenimą, įtvirtinu ir savo mylimą anglų kalbą. Šitaip galima susirasti ir "pašto draugų" (pen friend) - laiškas iš Taivano yra nuo mano pašto draugės Melody. Su ja susirašinėdama supratau, kad Lietuva ir Taivanas - du skirtingi pasauliai. Tikrai rekomenduoju šį projektą.
Tie, kurie dar mėgsta rašyti tikrus laiškus, supras mane ir mano džiaugsmą pamačius nedidelį lapelį pašto dėžutėje.






2014/04/16

Mano draugas patefonas

Daug mano bendraamžių klausosi šlamšto. Žinau, drąsus pareiškimas, žinau, kad kiekvienam jo mėgstama muzika atrodo pati geriausia, teisingiausia, kiečiausia ir, žodžiu, geriau nebūna. Man netrukdo, kai kiti klausosi metalo, roko, kantri, popso, bet man labai sunku susilaikyti nepasakius ko nors bjauraus, kai kokia gražuolė ant savo feisbuko sienos aiškina, kad va čia tikra muzika ir įkelia nuorodą dainos, kur visa esmė yra kartojamuose "get on the dancefloor" ir pan., kur visa muzika absoliučiai kompiuterinė, dainuojančiojo balsas irgi į realų visiškai nepanašus. Taip, būkime tolerantiški, bet kas iš tokios muzikos? Mano nuomone, dainos turi ką nors protingo pasakyt, o ne aukštinti merginų užpakalius, nusigėrimą iki tokio lygio, kad nebeatsimeni, kas vyko ar tą patį get`inimą on the dancefloor
Pati daugiausiai klausau indie rock (Arctic Monkeys), indie pop (Vampire Weekend) ir psychedelic (MGMT). Kažkaip neplanuotai pradėjau kaupti vinilines pokšteles. Visada labai norėjau, nes esu pasinešus ant vintažinių daiktų, bet niekada nesitikėjau, kad pavyks, nes, vis dėlto, dabar tai pakankamai brangus malonumas (vienos naujos LP kaina Lietuvoj prasideda kažkur nuo 70 lt). Būnant Stokholme tėvai nupirko man gimtadieninę dovaną - patefoną ir dvi plokšteles. Ten jos pigesnės nei Lietuvoj, ir pasirinkimas didesnis. Dabar turiu penkias plokšteles (neskaitant tėvų Stasio Povilaičio ir pan...), kuriom labai džiaugiuosi - Arctic Monkeys "AM", Arctic Monkeys "Favourite Worst Nightmare", Arctic Monkeys "Humbug", Vampire Weekend "Modern Vampires of the City", Daft Punk "Random Access Memories". Turbūt atrodysiu keista, kad leidžiu ant tokių dalykų pinigus, kai yra kompiuteriai ir internetas, kur galima atsisiųsti tų pačių dainų ir nemokamai (ech, tas piratavimas), bet man patinka visas šitas plokštelės ir patefono procesas - uždėti plokštelę, užkelti kojelę, atsargiai, kad nesubraižytum ir klausytis ne pačios geriausios kokybės įrašų žiūrint į besisukantį juodą diską. Iš tiesų labai ramina, atpalaiduoja ir jauti muziką tikriau, kažkaip arčiau tavęs.

Ar yra man viniliškai prijaučiančių?



B. Lowry "Linkėjimai nuo Džordžijos"

Pirmiausia – siužetas. Džordžija – mergina, gyvenanti nedideliame Australijos mieste. Jos tėvas miręs, gyvena su mama. Ši vis negali užmiršti savo vyro ir turi psichologinių problemų – ragina Džordžiją mylėti, bet pati meilės bijo, yra nervinga ir vis aiškina, kaip Džordžijai elgtis, ji, aišku, labai dėl to nervinasi (kai esi paauglys, būtinai atrodo, kad tėvai tik aiškina ir aiškina iš neturėjimo ką veikti,  nors iš tiesų tenori gero, bet kažkodėl mums dažnai per sunku tai suprasti). Džordžija stamboka, kompleksuoja dėl savo antsvorio. Mergina linksma, sąmojinga ir šiek tiek sarkastiška.  Ji labai mėgsta grupę „Natural Affinity“ ir planuoja nuvykti į jų koncertą, todėl nuspredžia užsidirbti pinigų. Po kelių nelaimingų bandymų vaizdajuosčių nuomos punkte ir kepykloje ji randa kasininkės darbą kažkokioje parduotuvėje.  Ten kartu dirba Hanteris (aišku, kaipgi be bernų). Džordžija įsimyli jį, bet nesijaučia turinti šansų, nes jis gražus ir visų mėgiamas, o ji – stora ir niekeno nepripažįstama maištininkė (rašytoja lyg ir bandė ją pavaizduoti kaip šiokią tokią maištininkę, nors visas jos maištavimas pasireiškia negėrimu ir nesitrainiojimu su bernais, bet šiaip bijo išreikšti savo nuomonę garsiai ir visai savim nepasitiki, o tokios savybės nelabai tinka maištininkui). Vėliau, žinoma, kaip ir buvo galima nujausti, Džordžija supranta, kad ir Hanteris jai kažką jaučia – jis pakviečia ją į pasimatymą. Ji viską kaip reikiant pagadina išeidama į kavinę su kitu vaikinu (ne pasimatymas, o idėjų stovyklos meniu paieškos), vėliau suserga kažkokia liga, dėl kurios keletą savaičių turi pragulėti lovoje visa ištinusi. Tuo tarpu Hanteris susimeta su jos drauge, dar vėliau – kita pažįstama, Džordžija puola į visišką neviltį, jos niekas nebedžiugina, viskas blogai, paskui ji supranta, kad gyvenimas vis dėlto gražus... žodžiu, dramų dramos. Pabaigoje Džordžija su Hanteriu tampa pora, visi laimingi, to ir reikėjo tikėtis.

Žodžiu, blondiniška, lengva, paviršutiniška knyga. Per silpna knygos idėja. Jei rimtai, net nepasakyčiau, kokia ji. Keletą dalykų iš šios knygos supratau – nereikia bijoti meilės, nereikia savęs nuvertinti, reikia žvelgti į viską blaiviai, per daug savęs nesigailėti (Džordžijai sergant ta ne tokia jau baisia liga ji siaubingai savęs gailėjosi ir, jei rimtai, net bjauru skaityt buvo). Tačiau visa tai visai nesiriša, kažkaip baisiai abstraktu. Kaip jau sakiau, pilna bereikalingų dramų: o Dieve, kokia aš stora; koks gražus vaikinas, bet aš neturiu šansų; siaubas, kaip manęs niekas nemyli; mama tik aiškina man, kaip elgtis... be galo be krašto. Lyg ir turėjo būti knyga apie kasdienes paauglių problemas, bet mano nuomone, tokios problemos kyla intelekto nesužalotam arba įprastam amerikietiškam (gal ir australiškam?) jaunimui. Kiekvienas paauglys turi bent nedidelių krizių per tuos paauglystės metus ir jeigu yra mąstantis, sveiko proto, siekiantis tobulėti ir iš savo klaidų besistengiantis kažko išmokti žmogus su savo nuomone, tada puikiausiai su tomis krizėmis susitvarko, sakyčiau, jos net į naudą išeina. Kas šią knygą gelbėja, tai keli pakankamai juokingi juokeliai, trupinėlis sarkazmo ir visai smagūs Džordžijos sudarinėjami sąrašai (pavyzdžiui, „Kavinei tinkami pavadinimai“, „Mėgstamiausi paguodos valgiai“, „Labai blogi užkandžiai“ ir panašiai).

Šiaip ar taip, tik dar viena rausva paaugliška knygelė apie Tą Vienintelį. Fui.